Galbūt daugeliui tai atrodo tik bekvapė sentencija. Daugeliui. Bet tik ne tiems, kurie buvo šalia mirštančio žmogaus ir nieko negalėjo padaryti, kad jam padėtų. Kovo 21 dieną Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA) organizavo mokymus, kaip operatyviai suteikti pirmąją pagalbą nelaimės ištiktąjam. Kad žiūrovas galėtų tapti dalyviu.

Pirmoji pagalba – kada ji tampa svarbi?

Šį šeštadienį Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, vykusiuose Pirmosios pagalbos kursuose jaunieji medikai buvo mokomi, kaip suteikti pirmąją pagalbą mirštančiam žmogui. Greičiausiai atrodo savaime suprantama, kad Medicinos fakulteto studentai jau nuo pirmojo kurso ekstremaliose situacijose jaučiasi it žuvys vandenyje tiksliai žinodami kaip ir kada veikti atsidūrus šalia užspringusio, infarkto ištikto ar skendusio žmogaus. Tačiau tiesa ta, kad užsivilkus baltą chalatą, drauge su paskutine užsegta saga žinios apie pagalbą pačios neateina.
Mokymams vadovavęs Krizių tyrimo centro instruktorius Tomas Sirputis iškart prisipažino, kad pirmą kartą veda kursus studentams. Iki šiol visi besimokantieji buvo diplomuoti gydytojai. Taigi, pirmosios pagalbos žinios neateina ne tik su baltu chalatu, bet kartais net su diplomu – jas reikia nuolat tobulinti. Kad dabartiniams Medicinos fakulteto studentams yra įdomi naujausia informacija, kaip taisyklingai elgtis ekstremaliose situacijose, tapo aišku vos įkėlus koją į auditoriją, kurioje vyko apmokymai – salė buvo sausakimša.
Nenuostabu, kad daugelis susirinkusiųjų atėjo vedami suvokimo, kad medikas privalo mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau tarp mokinių buvo ir tokių, kurie jau turėjo liūdnos patirties, kuomet buvo šalia mirštančio žmogaus ir visiškai nieko negalėjo padaryti. Nepadėti, jei negali padėti, žinoma, nėra nusikaltimas, bet kodėl tuomet iš paskos it šešėlis vis dar vaikšto kaltės jausmas?

Greičiausiai esame stipresni nei manėme

Nenuostabu, kad į kursus studentai susirinko vedami skirtingų motyvacijų, bet nauda visiems buvo akivaizdi. Juolab, kad tai nebuvo vien teorinių žinių suteikimas. Ekrane stebėdami naujausią iš JAV atsiųstą filmuotą medžiagą, jaunieji medikai ne tik turėjo galimybę susipažinti, kaip veikia greitosios medicinos pagalbos mechanizmas, bet ir išmokti tikslių pirmosios pagalbos suteikimo žingsnių. Mat stebėdami vaizdą ekrane studentai gydytojų atliekamus veiksmus, tokius, kaip dirbtinis kvėpavimas ar širdies masažas, čia pat atkartodavo ant savo manekenų, kurie reaguodavo į įpūstą orą. Beje, darant širdies masažą tapo aišku, kad tam reikia ne tik žinių, bet ir jėgos.
Vis dėlto T.Sirputis neleido pasiduoti pirmam įspūdžiui ir patikino, kad tik dabar, mokymuose, atrodo, kad esame gležni ir jau po pirmojo masažų ciklo apsipylę prakaitu. „Pajutus stresą, jus užplūs tokios jėgos, kad apie išsekimą tikrai negalvosite. Greičiau priešingai, tiesiog nejusite kaip stipriai masažuojate. Todėl ir yra ženklas, kad paspaudimus reikėtų švelninti, kuomet lūžta pirmasis šonkaulis“, – kalbėjo Krizių tyrimo centro instruktorius.

Duotas tik vienas bandymas

Tačiau dar prieš pradedant paciento gaivinimą būtina žengti žingsnį, kuris yra svarbiausias, bet dažniausiai pamirštamas – tai išsikviesti pirmąją pagalbą. Greitai ir aiškiai pranešti apie paciento būklę ir nurodyti tikslią vietą, kur turi atvykti greitoji. Tik tuomet galima imti gaivinti mirštantįjį.
Įvertinti nukentėjusiojo būklę ir jį gaivinti įprastomis sąlygomis yra viena, tačiau gyvenimas – ne vadovėlis ir čia retai pasitaiko situacijų, kurioms būtų galima pritaikyti vieną ar kitą formulę. Todėl bene svarbiausias dalykas, kurio buvo mokomi studentai – reaguoti į konkretų įvykį ir, remdamiesi kursuose įgytomis žiniomis, patys spręsti, ką ir kaip daryti. Gali būti, kad gatvėje sąmonės netekęs žmogus nekels noro daryti jam dirbtinį kvėpavimą. Gal net sirgs ŽIV ar kita užkrečiama liga. Gali būti, kad ištiktasis elektros šoko bus vis dar prisilietęs prie elektros laidų. O užspringti kąsniu gali ne tik šalia esantysis, bet ir tu pats. Įvertinti situaciją ir reaguoti į ją turėsi žaibiškai. Tą minutę, kai reikės tai padaryti, šalia nebus instruktoriaus, kuris sakytų, ką daryti ar ką padarei ne taip. Būsi tik tu ir galimybė, kurią kažkam gali padovanoti. Arba ne.

Rasa Velijevaitė