Šį pranešimą Livija Sadauskaitė skaitė V-ojoje jaunimo tyrėjų tarpdalykinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Jungtys: ką galime padaryti kartu?“ 2020-10-16 Klaipėdoje.

Visame pasaulyje sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikata yra rimta problema. Kiekvienais metais pasaulyje nusižudo šimtai sveikatos priežiūros specialistų. Kol apie juos yra vis drąsiau kalbama – apie studentus, kur būtent ir prasideda mūsų, kaip specialistų kelias, vis dar trūksta informacijos. O kaip jaučiasi studentai? Gal psichologinės problemos pasireiškia jau universitete?

Siekiant įvertinti ir apžvelgti Lietuvos biomedicinos  studentų psichologinę būseną ir ar biomedicinos studijos nėra greitas kelias į perdegimo sindromą ateityje, LiMSA 2019 metų lapkričio 6 – 11 dienomis atliko anoniminę anketinę biomedicinos studentų apklausą, kurioje dalyvavo 1416 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 1 – 6 kurso studentų. Apklaustųjų demografiniai rodikliai vaizduojami 1 lentelėje.

1 lentelė. Apklaustųjų demografiniai duomenys

Demografinis rodiklis	Dažnis	Procentai	Demografinis rodiklis	Dažnis	Procentai
Lytis:      Vyras      Moteris	196 1220	13,84 % 86,16 %	Universitetas:       VU      LSMU	507 909	35.81 % 64.19 %
Studijų programa:      Medicina      Kineziterapija      Odontologija      Visuomenės sveikata      Slauga      Farmacija      Ergoterapija      Veterinarija	1001 45 108 26 79 78 2 77	70.69 % 3.18 % 7.63 % 1.84 % 5.58 % 5.51 % 0.14 % 5.44 %	Kursas:      1 kursas      2 kursas      3 kursas      4 kursas      5 kursas      6 kursas	274 274 265 221 225 157	19.35 % 19.35 % 18.71 % 15.61 % 16.89 % 11.09 %

 

Universitetas studentams yra vieta, kuri suteikia aukštąjį išsilavinimą, pagrindines žinias, reikalingas norimai profesijai įgyti bei prisideda prie jauno žmogaus asmenybės augimo. Dėl šių priežasčių labai svarbu, kad būtų užtikrinta darni akademinė atmosfera, kurioje studentai jaustųsi saugūs, nebijotų klausti, mokytis, turėtų galimybę atskleisti save. Visgi, biomedicinos studentai tik įžengę į universitetą atsiduria rizikos grupėje patirti perdegimo sindromą, minčių apie savižudybę ar psichikos sutrikimų, tokių kaip depresija ir nerimo sutrikimas. Daugiau nei trečdalis (37,78 %) studentų akademinę atmosferą vertina mažesniu nei 5 balai iš 10. Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių studentų akademinę atmosferą įvertino 6 – 8 balais iš 10. Taigi, kas lemia tokį akademinės atmosferos įvertinimą?

Stipriausias ryšys pastebėtas tarp akademinės atmosferos vertinimo ir profesionalaus dėstytojų bendravimo – kuo profesionaliau dėstytojai bendrauja, tuo geriau įvertinta akademinė atmosfera universitete. Vidutiniškai stiprus ryšys pastebėtas tarp akademinės atmosferos vertinimo ir dėstytojų patyčių – studentai, blogai įvertinę akademinę atmosferą, teigia dažnai patiriantys patyčias iš dėstytojų. Du trečdaliai apklausoje dalyvavusių studentų atsakė patiriantys patyčias iš dėstytojų dėl įvairių priežasčių. Apie patyčias mokykloje jau kuris laikas yra nebijoma garsiai kalbėti, tačiau, kaip matome, išėjus iš mokyklos ši problema niekur nedingsta.

Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad patyčių dažnai pasitaiko ir studijų metais, ne tik mokyklose. Pastebėta, jog atvejų skaičius skiriasi pagal studijų kryptis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje didesnė patyčių rizika stebima tarp slaugos ir medicinos studijų programų studentų. Reprezentatyvios atsitiktinės Suomijos universitetų studentų apklausų atrankos parodė, kad studijų aukštosiose mokyklose metu bent kartais patyčias iš savo bendramokslių patyrė nuo 5 iki 7,5 % studentų, o maždaug 2 % prisipažino, kad patys tyčiojosi iš savo kolegų (1). Ne išimtis ir mūsų atlikta apklausa –  net 11.58 % respondentų atmosferą grupėje įvertino „bloga“ ir „labai bloga“. Net 10 % apklaustųjų atsakė patiriantys patyčias iš grupiokų „kartais“, „dažnai“ arba „visada“. Daugiau nei pusė studentų (57.07 %) jaučia „vidutinę – labai didelę“ konkurenciją grupėje. Respondentai atsakę, kad galvoja pakeisti savo grupę, atmosferą joje vertina „blogai“ ir „labai blogai“. Pastebėtas ryšys tarp bendruomeniškumo ir konkurencijos jautimo grupėje: studentai, teigiantys, kad jų grupė nėra bendruomenė/komanda, konkurenciją grupėje vertina kaip „vidutiniška – labai didelė“, o manantys, kad grupė yra bendruomenė/komanda, konkurenciją grupėje vertina kaip „nėra – vidutiniška“.

Patiriamos patyčios ir žeminimas iš dėstytojų bei grupiokų gali labai neigiamai paveikti studentų psichikos sveikatą. Bendravimas su dėstytojais, kaip su autoritetingais asmenimis, o grupiokais, kaip su būsimais kolegomis yra labai svarbus biomedicinos studentams, o patyčios ir žeminantis elgesys gali mažinti studento pasitikėjimą savimi, savivertę bei kelti baimę (2). Studentai, kurie patiria dėstytojų patyčias apklausoje atsakė, jog labai dažnai bijo atsakinėti viešai dėl galimo dėstytojų pažeminimo prieš grupę. Taip pat šie studentai yra labiau nepatenkinti savo mokymosi rezultatais ir studijų kokybe nei tie, kurie nejaučia baimės. Tai rodo, jog galimas pažeminimas kelia jiems nerimą, nepasitikėjimo savimi jausmą – akademinėje atmosferoje tvyro įtampa. Tikėtina, šie jausmai trukdo susikaupti mokytis ir įsisavinti gaunamą informaciją. Taip pat studentai gali jausti nepasitenkinimą savo rezultatais dėl jaučiamo didelio spaudimo ir keliamų aukštų reikalavimų. Du trečdaliai studentų atsakė, patiriantys spaudimą iš dėstytojų, kaip studentų grupė ir beveik pusė studentų (41,88 %) patiria spaudimą asmeniškai iš dėstytojų dėl akademinių pasiekimų. Beveik kas antras studentas (46.5 %), patiriantis asmeninį spaudimą dėl akademinių pasiekimų iš dėstytojų, ir kas trečias studentas (34.59 %), jaučiantis dėstytojų spaudimą kaip studentų grupė – dažnai patiria ir patyčias. Biomedicinos studentams būdingas perfekcionizmas, o patiriamas didelis spaudimas ir patyčios gali paskatinti patirti perdegimo sindromą – studentus gali užplūsti beviltiškumo jausmas, prasmės nematymas savo studijose, abejojimas savimi ir netgi mintys apie savižudybę (3).

Norint palaikyti gerą psichinę savijautą ir sumažinti galimybę „perdegti“, specialistai rekomenduoja miegui, darbui ir poilsiui skirti po 8 valandas per parą (4,5), tačiau mūsų atliktoje apklausoje pastebėjome, kad net 15 % biomedicinos studentų daugiau nei 12 valandų darbo dienomis skiria mokymuisi, o 5 % – daugiau nei 16 valandų, todėl miegui ir poilsiui kartu lieka mažiau nei 8 valandos per dieną. 10 % respondentų mokosi daugiau nei 10 valandų net ir savaitgaliais, taip pat nepalikdami pakankamai laiko poilsiui. Tačiau nepaisant to, net 60 % apklaustųjų nėra patenkinti savo mokymosi rezultatais. Akivaizdu, jog poilsio trūkumas tikrai neatneša geresnių rezultatų. Studentai, kurie patiria spaudimą iš grupiokų dėl mokymosi, darbo dienomis vidutiniškai skiria daugiau laiko mokslui – apie 8 – 12 h, o tie kurie nepatiria – apie 5 – 8 h. Tarp darbo dienomis ir savaitgaliais skirto laiko mokymuisi buvo pastebėtas toks pat dėsningumas (patiriantys spaudimą mokosi apie 6 – 10 h. o nepatiriantys spaudimo iš grupiokų mokosi apie 3 – 6 h).

Psichologų duomenimis, žmonės turi įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei. Tai reiškia – jausti, jog turime bendruomenėje savo vietą, esame jai reikalingi, galime daryti įtaką kitiems jos nariams ir atsiskleisti patys. Jei bendruomeniškumo poreikis yra patenkinamas, atsipalaiduojame ir lengviau įveikiame kasdienes kliūtis, bet kai bendruomenėse nesijaučiame saugūs – išeikvojame daugiau energijos tam saugumui kurti ar kompensuoti (6).  Žmogui labai svarbu jausti bendrumą, palaikymą, būti išklausytam ir suprastam, kad galėtų dalintis savo mintimis bei išgyvenimais, todėl renkamės draugus, su kuriais mus vienija bendras požiūris, interesai, vertybės, bet negalime pasirinkti grupiokų, su kuriais tenka susidurti kiekvieną dieną, studijų metu.

Nenuostabu, kad studentai, bent pirmuose kursuose, yra labai priklausomi nuo artimųjų palaikymo – emocinio ir finansinio. Šeimos palaikymas yra labai svarbi individo psichikos sveikatos gerovės dalis – juk kiekvienas norime turėti žmones, pas kuriuos gali ateiti ir pasiguosti bet kokioje situacijoje. Beveik 78 % apklaustų biomedicinos studentų teigė jaučiantys tokį šeimos palaikymą, tačiau trečdalis (31,50 %) nurodė, jog nuogąstauja prarasiantys tokį palaikymą, jei neišpildys artimųjų lūkesčių, kurie neretai būna labai aukšti mokymosi rezultatai. Tai rodo, kad studentai jaučia nuolatinę įtampą pateisinti artimųjų lūkesčius, o tai lemia ilgas mokymosi valandas, laisvalaikio trūkumą ir, tikėtina, veda link perdegimo sindromo pasireiškimo.

O kaip jaučiasi biomedicinos studentai? Beveik 38 % apklaustųjų teigia visada arba dažnai jaučiantys nerimą arba baimę prieš einant į paskaitas, o grįžę namo dauguma jaučiasi susierzinę, pikti, pavargę, išsigandę ir tik retas paminėjo, kad būna laimingas ar susidomėjęs. Savo psichinę savijautą dešimtbalėje sistemoje studentai subjektyviai įvertino vidutiniškai nuo 4 iki 8 balų (daugiausia – 7 balais), kas medicinos studentams yra tikrai žemas įvertinimas. Tačiau labiausiai neramina ir verčia susirūpinti biomedicinos studentų psichikos sveikata tai, kad kas trečias per studijų laikotarpį yra galvojęs apie savižudybę. Pagal pasaulinę statistiką Lietuva nėra išimtis – remiantis 17 skirtingų tyrimų visame pasaulyje, nuo 2,9 iki 53,6 % medicinos studentų yra galvoję apie savižudybę (7). Kyla natūralus klausimas: ar medicinos studentai gauna psichologinę pagalbą? Tiek Vilniaus Universitete, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitete studentams yra teikiama tokia pagalba, tačiau daugiau nei 30 % apklaustųjų teigia nežinantys, kur kreiptis susidūrus su sunkumais, o beveik pusė mano, kad suteikiama pagalba yra neprofesionali ir neveiksminga.

Tokie rezultatai iškelia kelias problemas: pirma, biomedicinos studentų prastą psichinę savijautą, antra, psichologinės pagalbos prieinamumo trūkumą bei studentų neigiamą požiūris į psichologinės pagalbos teikėjus. Biomedicinos studento aplinka (didelis mokymosi krūvis, finansinis nestabilumas, laisvalaikio trūkumas) ir būdingos asmeninės savybės (obsesyvumas, perfekcionizmas, savikritiškumas) niekaip neprisideda prie asmens psichikos sveikatos gerovės, o priešingai – veda link perdegimo sindromo pasireiškimo (8). Net jei psichologinė pagalba yra lengvai prieinama, studentai neskuba kreiptis pagalbos, nes nerimauja dėl laiko, konfidencialumo, stigmos ir galimos neigiamos įtakos jų karjerai (7).

Gali atrodyti, kad biomedicinos studentų psichikos sveikatos gerovės problema yra tik mažos bendruomenės problema. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo būsimų medicinos srities specialistų priklauso visos visuomenės sveikata. O ir toliau nesirūpinant psichikos sveikata, turėsime daug studijas „metančių“ studentų, daug psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių (9), kas tampa finansine našta kiekvienam mokesčių mokėtojui.

Ką daryti? Pirmiausia turime pripažinti problemą, ją įvardinti ir spręsti vykdydami psichikos sveikatos sutrikimų prevenciją bei ankstyvąją intervenciją. Rūpintis būsimo mediko psichikos sveikata turėtų būti kiekvieno piliečio pareiga. Juk po kelių metų jis rūpinsis visų Jūsų sveikatos gerove (3).

Taigi, LiMSA atlikta apklausa atskleidė biomedicinos studentų psichikos sveikatos gerovės problemas – didelį mokymosi krūvį, poilsio trūkumą, patyčias, prastą psichinę savijautą bei psichologinės pagalbos neįgalumą. Kas trečias studentas pagalvoja apie savižudybę per savo studijų laikotarpį, todėl kiekvienas būsimas medicinos specialistas reikalauja mūsų visų dėmesio.

Greta Prelgauskaitė, LiMSA narė

Auksė Ramaškevičiūtė, NPO

Livija Sadauskaitė, NPO asistentė

Su apklausos „Studente, kaip jautiesi?” rezultatais galite susipažinti čia:

„Studente, kaip jautiesi” apklausos bendri rezultatai;

„Studente, kaip jautiesi” apklausos LSMU ir VU atsakymų palyginimas;

„Studente, kaip jautiesi” apklausos detalesnė rezultatų analizė.

Šis straipsnis atspindi tik autorių požiūrį, todėl Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA) negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.