Šiandien – XXI amžius, Lietuva – laisva ir nepriklausoma Respublika, visateisė Europos sąjungos valstybė narė, akreditavusi Europos bendrijoje galiojančius teisės aktus, nutarimus, konvencijas, deklaracijas ir kitus žmogaus laisvę, teises, pareigas ir prievoles reglamentuojančius teisės aktus. Vis dėlto mūsų šalies vyriausybė panoro streikuojantį sveikatos apsaugos sistemos mechanizmą reparuoti Sovietinėje santvarkoje galiojusiu įstatymu – priverstiniu įdarbinimu. To rezultatas – LR vyriausybės nutarimas dėl įstatymo „Dėl gydytojų rengimo“ pakeitimo. Šalies valdžia užsimojo didinti jaunų medicinos specialistų gretas šalies periferijoje bei mažinti gydytojų emigraciją, medikų akimis žiūrint, neracionaliu ir neteisėtu keliu – legalizuodama priverstinį jaunų gydytojų į(si)darbinimą. Minėto įstatymo 13 punktą šiandien siūloma keisti ir išdėstyti taip: „… Švietimo ir mokslo ministerija nurodo, į kurias studijų programas asmenims stojant, yra numatoma pareiga baigus studijas ir gavus rezidentūros pažymėjimą įsidarbinti ne trumpiau kaip trejiems metams Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomoje vietoje. <…> Šių rezidentūros vietų skaičius turi būti ne mažesnis kaip 25% visų tais metais siūlomų rezidentūrų skaičiaus“. Lietuvos medicinos studentų bendruomenė džiaugiasi, jog buvo atkreiptas dėmesys į jaunų medicinos specialistų darbo galimybes ir aplinką mūsų šalyje, tačiau visuomenei ir ministerijoms, pateikusioms minėtą įstatymo projektą, užduoda atvirą klausimą: „Ar priverstinio į(si)darbinimo trejiems metams prievolė išspręs vieną didžiausių šalies sveikatos apsaugos sistemos spragų?“.