Turkija – LiMSA

Turkija

Edita
Profesiniai mainai
Izmir, 2016 m. liepa
Dokuz Eylul universitetinė ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Nuostabiai graži šalis! Izmiras europietiškiausias ir trečias pagal dydį Turkijos miestas. Laisvu laiku daugiau keliavome į kitus miestus arba į paplūdimius, pačiame Izmire. Tikrai yra ką pamatyti: Asansor (turkiškai reiškia liftą), Teleferik (keltuvai užkeliantys į kalną su miesto panorama), didžiulis turgus tarp Konak ir Cankaya metro stotelių. Taip pat draugai kėlėsi keltu į Karsiyaka (kitoje pusėje įlankos esanti miesto dalis), centre yra gal kilometro ilgio pieva, besidriekianti jūros krantu, ant kurios dažnai sėdėdavom vakarais. Įdomu tai, kad daugelis gliaudo saulėgrąžas ir šiukšlina, tačiau išsiaiškinom, kad turkai turi specialius siurblius-mašinas, kuriais susiurbia šiukšles. Verta aplankyti ir Agora (antikinio miesto griuvėsiai), Forum Bornova (tai prekybos centras, kurio visi įėjimai į parduotuves iš lauko, kuriame fontanai, baseinai, tiltukai, įdomios ir orginalios dekoracijos, verta pamatyti ir kartu apsipirkti), taip pat patiko Agora prekybos centras (visiškai nesusijęs su Agora antikiniu miestu), labai jaukus Bornovos centras (tai Izmiro rajonas). Būtina paragauti Cigkofte, kuris geriausias Battal bey greito maisto užkandinėse, be abejo turkiškų kebabų, būtinai su Ayran (tai panašu į skystą kefyrą), baklava, turkish delights – tai saldumynai, kumpir (didelė kepta bulvė įdaryta mišrainėmis, salotomis, mėsa viskuo kuo tik nori – labai skanu ir įspūdinga, nors nėra visiškai turkiškas patiekalas). Mieste yra metro, autobusai, susisiekimas patogus. Tarpmiestiniai autobusai patys geriausi! Ten visada nemokamai dalina sausainukus, kavą, arbatą, limonadus, vandenį, Pamukkale autobusuose gaudavome ir ledų; yra rozetės, plančetės, pritaisytos sėdynėse, kuriomis galima klausytis muzikos, žaisti žaidimus, žiūrėti filmus. Dar vienas svarbus faktas: per mėnesį laiko nebuvo nei vienos debesuotos dienos ar lietaus. Prie oro priprantama, dažniausiai temperatūra laikosi apie 36-37 laipsnius. Pastatuose visur kondicionieriai. Yra ir viena problemėlė, turkai labai jau nekalba angliškai, bet tam pagelbsti google vertėjas.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau odos ir venerinių ligų skyriuje. Esu be galo patenkinta. Dirbau pagrinde su rezidentėmis, kartais jas konsultuodavo gydytojai, kelis kartus kalbėjausi su skyriaus vedėja, kuri buvo už mane atsakinga. Atėjus pirmą dieną, man buvo pasakyta, kad galiu ateiti ir išeiti kada tik noriu, nes ir studentams nėra nustatyto tam tikro laiko kada jie privalo būti. Bet aš ateidavau nuo 10 (man sakė anksčiau neateiti), tik porą dienų ėjau nuo 9, nes skyriuje turėjo būti vizitacijos 09.30-10.00. Ligoninėje būdavau iki 15-16-17 valandos. Skyriuje praleidau tik dvi dienas, visą kitą laiką poliklinikoje ir procedūriniame. Pamačiau labai daug pacientų, galėjau stebėti ir venerines ligas. Prisižiūrėjau daug biopsijų, kurias atlieka su skalpeliu, stebėjau kiuretažo, kuterizacijos, krioterapijos procedūras. Praktika buvo labai naudinga, dermatologija tokia sritis, kur ypač svarbu praktika ir aš jaučiuosi žymiai pasistūmėjusi į priekį ir papildžiusi savo žinių bagažą. Mergina iš Slovakijos be galo džiaugėsi praktika plastikos chirurgijoje, kita lietuvė akušerijoje/ginekologijoje. Šiaip visur mes buvom mielai sutikti ir svarbūs, gal tik moksliniuose mainuose merginoms nenuskilo, nes pirmą savaitę jos neturėjo ką veikti, o likusias dvi gavo tiek darbo, kad gana ilgai teko sėdėti ligoninėje.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje. Vaikinų ir merginų bendrabučiai atskiri ir labai toli vienas nuo kito. Merginų Bornovoje, Ege universiteto miestelyje, vaikinų nelabai toli nuo ligoninės. Pirmas įspūdis buvo nekoks, bet gana greitai pripratome. Kambaryje buvo dvi dviaukštės lovos (4 vietos), yra metalinės mokyklos tipo spintelės daiktams (verta nusipirkti spynelę, nes durys nerakinamos), yra staliukai, kėdės, šaldytuvas, tualetai, dušai, prausyklos visam aukštui, virtuvės nėra. Nusipirkome lėkštes, puodelius, įrankius – pusryčius valgydavome kambaryje. Bendrabučio
teritorijoje yra valgykla, kavinukė buvo kitame bendrabutyje visai šalia kur galima pavalgyti pusryčius nusipirkti užkandžių, vandens. Bendrabučio teritorija yra universiteto miestelyje, kur yra daug kavinukių, greito maisto užkandinių, yra ir kirpykla, raštinių prekių parduotuvė, ir dar beveik visko ko gali prireikti. Apie 10-15 minučių nuo bendrabučio Kipa parduotuvė. Daug apsaugos – ir įeinant į universiteto miestelį, ir į bendrabučio teritoriją ir dar pačiame bendrabutyje. Buvo reikalavimas grįžti iki 11, nes kiekvieną vakarą būtent tą valandą tekdavo eiti pasirašyti, kad esi grįžusi, nors kai kurios darbuotojos rytais leisdavo pasirašyti prašymą grįžti vėliau. Iki ligoninės daugiau kaip valanda kelio: apie 10-15 minučių iki metro stotelės pėsčiomis, su metro 40 minučių ir dar su autobusu apie 7 stoteles – vėliau neatrodo tiek jau daug.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimą gaudavome ligoninėje nuo 12 valandos iki maždaug 12:40, todėl tekdavo ateiti laiku, jei ne – lieki nevalgęs. Pietūs sotūs, dažniausiai gaudavome sriubos ir antrą patiekalą, dar vaisių ar pyragėlį. Man asmeniškai sriubos nebuvo pats skaniausias dalykas, bet valgyti įmanoma.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Turkai puikiai padirbėjo su socialine veikla. Kiekvieną savaitgalį buvo organizuojama po kelionę: Pamukkale, Olympos, Cappadocia. Pamukkale yra gan netoli nuo Izmiro, tad pataupydama pinigus reigstravausi į likusias keliones, o Pamukkale aplankėme su draugais patys – keliavome autobusu (apie 3,5 valandos). Taip pat Izmire turkų studentai suorganizavo kelionę laivu (nuo12 iki 17 valandos jei tiksliai prisimenu) iš Cesme miesto, į kurį važiavome užsakytu autobusu. Be to, aplankėme ir dar vieną nedidelį, bet labai jaukų miestelį esantį tarp Cesme ir Izmir. Taip pat turkų studentas savo bute suorganizavo „national food and drinks party“, vedėsi į barą pavakaroti, į kavinukę paragauti Bomba sausainių. Taip pat kai kurie studentai susitiko pavakaroti ir su gydytojais, su kuriais dirbo!
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavome lėktuvu. Pirkome bilietus su persėdimu Ukrainoje – kad būtų pigiau. Vėliau Stambule persėdome į Izmirą (dar vienas atskiras bilietas). Geriausiai bilietus nusipirkti likus 2 ar 1 mėnesiui, nes po to gali tekti mokėti dvigubai. Turint laiko galima važiuoti autobusu Istanbul-Izmir ar atvirkščiai. Aš važiavau į Stambulą, kelionė truko 9 valandos nuo autobusų stoties iki autobusų stoties, tada reikėjo dar pavažiuoti metro apie 20 minučių, kaina – 80 lirų. Susitarėme, kad mus atskridusias Izmiro oro uoste sutiktų turkas, jis atvažiavo su automobiliu ir nuvežė tiesiai į bendrabutį. Nors transportas Izmire puikus, nesunkiai galima pasinaudoti ir izban bei metro – kitos studentės taip pačios atvyko iki bendrabučio.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Svarbu paminėti saugumą Turkijoje. Mes su dar viena lietuve išskridome į Turkiją kelios dienos po teroristų išpuolio Stambulo oro uoste. Buvo kilę abejonių ar iš vis vykti, bet po pusės metų planavimo buvo per daug sunku atsisakyti šios kelionės, todėl nusprendėme, kad antrą kartą ir tuo labiau po kelių dienų teroristai nepuls tos pačios vietos. Ir išvykome, ir pirmąją dieną praleidome Stambule (nes per jį skridome į Izmirą). Taip pat teko pergyventi kariuomenės sukilimą: mes tuo metu ruošėmės sėsti į autobusą kelionei į Olympos, dingo interneto ryšys, pasidarė nejauku, nežinojome kas vyksta. Bet gerai, kad tiesiogiai nieko nematėme ir negirdėjome. Izmire buvome saugūs. Labai rekomenduoju bendrauti su savo kontaktiniais asmenimis! Man pasitaikė nuostabus bendraujantis šiltas ir nuoširdus žmogus, jis surengė ekskursiją po Stambulą, nes ten gyvena jo tėvai, priėmė pamiegoti po skrydžio (nes mes nusileidome apie 3 nakties, o kad ištvertume visą dieną, pasiūlė pailsėti). Pavaišino turkiškais pusryčiais – o tai reiškia pilną stalas maisto, panašiai kaip pas senelius.

 

Akvilė
Profesiniai mainai
Adana, 2015 m. liepa
Çukurova universitetas, Balcali ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Nustebino tai, kiek daug iš piršto laužtų mitų mes turime apie šios šalies žmones ir tradicijas. Nors tai labai didelių kontrastų šalis, bet žmonės labai šilti ir geranoriški. Jei prieš praktką įtariai žiūrėjau į CP pasakymą, kad visi yra labai „helpfull“, tai dabar net nežinau geriau tai apibūdinančio žodžio, nes su tokiu geranoriškumu nedažnai tenka susidurti. Po praktikos dažniausiai likdavau bendrabutyje, nes miesto autobusų sistema Adanoje gana kebli nemokančiam turkiškai ir stipriai varanti į neviltį, tad be naujų, geriausių draugų turkų pagalbos pats miesto apžiūrėjimas, apsipirkinėjimas ir kiti, atrodo paprasti dalykai būtų neįmanomi. Bet tiesa ta, kad labai lengva ten susirasti draugų, tada miestas, maistas ir tradicijos atsiveria visu gražumu. Bent mano skyriuje būdavo laisvi penktadieniai, tad 3 dienų savaitgalis yra labai puiki proga aplankyti ir kitus miestus. Pati rinkausi Stambulą, pajūrį Mersine ir Gazientep. Tačiau pasiplanavus iš anksčiau pakeliauti tikrai pavyktų daugiau, ypač,kai šalyje labai patogu keliauti lėktuvais. Ir dar- nors visi sakė jokiu būdu nekeliauti vienai, nes pavojinga-mitas. Keliavau ir buvo tikrai smagu, neteko atsidurti jokioje keblioje situacijoje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikinėjau ortopedijos – traumatologijos skyriuje. Įdomu tai, jog ten nėra nei vienos moters ar merginos ortopedės gydytojos ar rezidentės, tad visą laiką supo labai vyriška kompanija. Visas dienas praleisdavau operacinėje, nors buvo sudarytos sąlygos lankytis ir didžiosiose savaitės penkminutėse, nes buvo kas vertėjauja. Kartą teko pamatyti ir konsultacinės poliklinikos darbą. Paprastai diena operacinėje prasidėdavo 8:30 ir baigdavosi apie 18 val. Daugiausia operacijas stebėdavau, tačiau keletą kartų teko ir asistuoti, siūti. Nors man buvo paskirtas už mane atsakingas gydytojas-vadovas, tačiau dirbti teko su bene visais skyriaus gydytojais ir tai didelis privalumas man, nes daugiau mažiau visi turi savo specializacijas. Praktikos metu pamačiau labai daug operacijų, kurių iki tol nebuvau mačiusi Lietuvoje, todėl vienareikšmiškai praktika buvo naudinga.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Man pasisekė gyventi universiteto bendrabutyje. Be manes su IFMSA mainų programa buvo atvykę dar 4 medicinos studentės: 2 rusaitės, kanadietė ir ispanė. Tačiau su Erasmus programa ten studijuojančių, besipraktikuojančių buvo gerokai daugiau. Man teko susipažinti su 9 per Erasmus atvykusiais žmonėmis iš įvairių šalių, gyvenusiais mūsų bendrabutyje, bet manau,kad jų buvo daugiau. Atvykusiesiams su IFMSA programa buvo duoti du kambariai tame pačiame bendrabutyje. Pati gyvenau 3-viečiame kambaryje su dušu, WC ir virtuve, tad viskuo dalinomės tryse. Išsigelbėjimas kambaryje buvo kondicionierius. Šiaip pačios gyvenimo sąlygos neblogos. Bendrabutis yra gana uždaroje universiteto teritorijoje, pėsčiomis atstumą bendrabutis – ligoninė įveikdavau per 10 min, vėluodama ir greičiau.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Buvo suteiktas maitinimas ligoninės valgyklose. Bene visi ligoninės darbuotojai gauna maitinimą valgyklode numatytu laiku. Mes taip pat gaudavome korteles, su kuriomis patenkama į valgyklą, kur kasdien galėdovome valgyti bent po kartą per dieną. Tiesa, pietūs yra maždaug tarp 12-13 val, po to valgykla užsidaro iki vakarienės, tačiau tai niekur nerašoma, tad praleidus pietų laiką gali likti alkanas. Tačiau šiaip maistas geras ir atitinkantis sveikos mitybos principus.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa… nežinau ar ji buvo. Mes tiktai kartą keliavome ir vaikštinėjome po miestą su savo CP, bet palyginusi su tuo kokią programą mes ruošiame Kaune-jos nebuvo. Bet tai logiška, nes teturint 5 atvykstančius studentus su labai skirtingais įnoriais, tai buvo gana sudėtinga. Iš anksto buvo siūlomi nacionaliniai turai įvairiuose miestuose, bet tai, kiek suprantu, yra studentams iš visos šalies. Pati nevykau į nei vieną. Už keliones į nacionalinius turus moka patys atvykusieji studentai.
Įspūdžiai apie kelionę
iki vietos:
Keliavau lėktuvais. Vilnius-Stambulas-Vilnius apie kainavo 200 eurų ir pačioje Turkijoje Stambulas-Adana-Stambulas apie 40-50 eurų. Tiesa pačioje Turkijoje Stambulas-Adana galima keliauti autobusu, bet kelionė trunka apie 12-14 val ir bent man, tai įsiminė kaip labai sunki kelionė. Bet įspūdžių daug. Adanoje pasitinka CP, iškeliaujant taip pat iki oro uosto paveža CP.

 

Viktorija
Profesiniai mainai
Ankara, 2015 m. liepa
Universitetinė Gazi ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Ankaroje labai mažai turistų, todėl kaip balti žmonės susilaukdavome daug žvilgsnių. Po praktikos beveik kasdien turkai mus kur nors nusivesdavo, tad tikrai nenuobodžiaudavome. Labai sužavėjo mečetės, kadangi nėra turistų, jos buvo tuščios ir man tai labai patiko. Šiaip daug turistinių objektų čia nėra, bet savaitgaliais važiuodavome į kitus miestus, tad nebuvo nuobodu. Susisiekimas pagrinde metro, kas yra gana patogu, viena kelionė kainavo 2 liras, kas sakyčiau yra brangu, nes per dieną keliaudavome mažiausiai 2 kartus, o dažnai ir 4 (nes eidavome į socialinę programą). Apskritai kainų prasme – viskas kaip Lietuvoje, kai kas daug pigiau, tarkim vietinis maistas. Suvenyrai irgi ne europinių kainų, tai smagu.
Įspūdžiai apie praktiką:

Praktiką atlikau vaikų kardiologijos skyriuje. Tekdavo būti nuo kokių 8.30 iki 12h, kartais pasilikdavau ir po pietų. Pagrinde dirbau vaikų poliklinikoje, daug kažko pati nedariau, nes ten buvo internai, kurie matavo spaudimą, ūgį, svorį. Aš tiesiog apžiūrėdavau, auskultuodavau, analizuodavau EKG, kelis kartus pati pildžiau EKG kortelę. Poliklinikoje dirbo rezidentė, tai kartais klausdavo mano nuomonės, nes jai reikėdavo rašyti rekomendacijas ar skirti siuntimą echoskopijai. Mačiau daug echokardiografijų, pati nustebau, bet vaizduose pradėjau gana neblogai gaudytis, nes profesoriai draugiškai paaiškino kur kas yra. Dar mačiau širdies kateterizavimo procedūrų, tai viskas buvo paaiškinta, labai įdomu buvo. Apskritai praktika buvo labiau teorinė, bet išmokau tikrai daug. Kartą į savaitę vyko internams ir rezidentams mokslinės pratybos, kur jie pristatydavo mokslinius straipsnius, tai buvo naudinga jų paklausyti. Kelis kartus buvo EKG mokymai, tai po kardiologijos ciklo 5 kurse, sakyčiau, kad ši praktika labai gerai įtvirtino žinias.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą
 ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje, kambaryje buvome 4 merginos. Pradžioje buvo nejauku, bet viskas labai pasikeitė, kai susipažinom artimiau, labai susidraugavom. Bendrabutis buvo skirtas tik merginoms, tualetas ir dušas buvo atskirai, virtuvės nebuvo, bet buvo valgykla, kurioje buvo itin pigus ir skanus maistas. Pvz.: pusryčiai kainavo 2-3 liras, vakarienė 5-7 liras (dalinkit iš trijų, gausit kainą eurais). Šiaip buvo tvarka, kad reikėjo grįžti į bendrabutį iki 12 nakties, pirmas savaites turkai tikino, kad iki 10.30 vakaro, bet patys susižinojom, kad vėliau. Jeigu neateidavome visai nakvoti, tai nieko nesakydavo. Vaikinų bendrabutyje buvo 6 vaikinai kambaryje, kiek žinau jie turėjo įvairių pramogų, kaip futbolas, stalo tenisas ir pan. Į ligoninę keliauti užtrukdavo apie 25 minutes, 5 minutes iki metro stotelės, apie 15 min važiuoti ir dar 5 min eiti. Šiaip greitai, nes Ankara yra milžiniškas miestas..
Įspūdžiai apie maitinimą:

Maitinimą duodavo 1 kartą per dieną ligoninėje. Ten buvo valgykla visiems darbuotojams, kurie su elektronine kortele praeidavo duris, o mes pasakydavom „exchange student“ ir mums atidarydavo duris. Maistas tą dieną visiems vienodas, bet kasdien keisdavosi. Man buvo nelabai skanus, bet kitiems draugams patiko. Kasdien buvo ta pati sriuba, tada kokia mėsytė, keptos daržovės, koks kuskusas, vaisiai. p.s. turkiška kava yra neskani! Nes jie ją geria espresso pavidalu, jeigu pripildavo pieno, tai visai nieko. O iš aparatų visur pylė nescafe, todėl irgi buvo ne kas. Todėl kavinėse kur pirkau, visada prašydavau „filtered coffee“, kuri jau priminė europietišką kavą.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Socialinė programa buvo organizuojama „vietoje“, planas buvo sudarytas mums atvykus ir koreguojamas pagal mūsų pageidavimus ir pavargimo lygį. Kadangi buvo taip, kad visi CP buvo tiesiog visų CP, tai išeidavo taip, kad tarkim visus studentus (mūsų ligoninėje buvo 11 atvykusių su IFMSA programa) paimdavo 1 turkas ir kažkur važiuodavome. Šiaip užsiimdavo su mumis kasdien, tai labai faina, paskutinę savaitę tik beveik nebuvo su mumis vietinių, bet mes patys kartu visur važinėdavom ir nereikėjo mums vietinių pagalbos. Mokėti reikėjo už metro ir įėjimus į muziejus, bet pamenu, kad mieste objektų lankymui daug neišleidau.
Taip pat buvo organizuojami turai po Turkiją visiems studentams, atvykusiems į Turkiją, tai aš važiavau į Kapadokiją. Tačiau kiti važiavo ir į Antaliją ir i Izmirą. Pasirodo, 8 valandos autobuse yra ne toks ir sunkus dalykas. O mes, studentai atvykusieji į Ankarą, sau buvome suorganizavę 4 dienų kelionę į Stambulą, per booking.com išsinuomavom butą ir vuolia. Buvo žiauriai super!
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Keliavau lėktuvu Vilnius-Stambulas-Ankara su “Turkish airlines”, mokėjau 310 eurų. Avialinijos pasakiškos, skaniai maitina. Buvo pigesnių bilietų, bet per Ukrainą, tai kažkaip nenorėjau. Nuo oro uosto su autobusu atvykau į autobusų stotį ir ten mane pasitiko turkė. Šiek tiek nusivyliau, kad informacija apie pasitikimą buvo pateikta paskutinę minutę prieš įlipant į lėktuvą Vilniuje, norėjosi viską žinoti anksčiau. Girdėjau, kad kiti žmonės žinojo, kad reikia atvykti į stotį, bet nežinojo, kas juos paims, tai iš viso neįsivaizduoju, kaip jie sutiko savo CP, nes stotis milžiniška.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Organizacinė dalis Ankaroje buvo prastoka, pvz.: moksliniai mainai suorganizuoti prastai, projektų vykdytojai išvykdavo atostogauti ir atvykusieji studentai buvo mėtomi iš vieno skyriaus į kitą kiekvieną dieną. Tai jų buvo gaila, tikrai prastai suorganizavo. Bet aš važiavau be jokių didelių lūkesčių ir pati problemų neturėjau. Žmonės Turkijoje labai draugiški ir padedantys, socialinė programa buvo šauni, o su mainų programa atvykę studentai mėnesio gale tapo vos ne geriausiais draugais.

Austė
Profesiniai mainai
Izmiras, 2015 m. Liepa
Universitetinė Dokuz Eylul ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Turkija įdomi šalis su sena istorija ir palikimu. Izmiras – miestas įsikūręs Egėjo jūros pakrantėje, populiacija 4 milijonai gyventojų. Susisiekimo sistema nebloga, taciau visuomeninis transportas (ypač metro) nebevažinėja po vidurnakčio. Kasdieną tekdavo pirkti bilietus traukiniui, tam išsileido nemažai pinigų. Savaitgaliais keliaudavome į paplūdimius ar kitus Turkijos miestus. Miestas pilnas įvairiu pramogų, istorinių paminklų ir lankytinų vietų.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau bendrosios chirurgijos skyriuje. Visos operacinės buvo bendrame bloke, todėl teko dalyvauti/asistuoti įvairių sričių chirurgijoje. Gydytojai geranoriski, deja, ne visi kalba anglų kalba. Praktiką rekomenduočiau, išmokau siūti žaizdas, daryti įvairius pjūvius.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje. Deja, jis buvo 1,5 valanda kelio nuo ligoninės, kas rytais ir šiaip sukeldavo labai didelių nepatogumų, kas dieną perkami bilietai kelionei.
Bendrabutyje buvo apgyvendintos tik merginos, labai sustiprinta apsaugos sistema. Apsaugininkės nekalbėjo nei žodžio angliškai, todėl mums tik atvykus kilo problemų. Nebuvom užsiregistravę bendrabutyje (dauguma žmonių atvyko vėlai vakare, kurių tiesiog neįleisdavo į bendrabutį).
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimas buvo ligoninėje 1 kartą per dieną, personalui skirti pietūs. Vertinčiau vidutiniškai.
Nevalgau mėsos, tačiau maistas būdavo visiems vienodas be išlygų. Dažniausiai būdavo pagaminti mėsiniai patiekalai. Kišenpinigiai nebuvo skiriami.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa tikrai buvo puikiai suorganizuota. Kasdieną pirmas savaites ką nors drauge veikdavome, keliaudavome.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau lėktuvu, bilietas kainavo 270 eurų į abi puses, su persėdimu per Stanbulą. Vietinė studentė mane pasitiko ir palydejo iki bendrabučio.

 

Raminta
Profesiniai mainai
Sivas, 2015 m. liepa
Respublikinė Universitetinė ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Gyvenau mažame meistelyje Sive, dydžiu ir populiacija panašus į Kauną. Labai konservatyvūs, religingi žmonės, labai rimtai praktikuojantys musulmonai, ne toks kosmopolitiškas miestas kaip Stambulas ar kiti didieji miestai, nors tai leido labai giliai pažinti jų gyvenimo būdą, požiūrius, kultūrą ir ypatingai Islamo religiją. Gyvenau ramadano metu, tai irgi buvo labai įdomi patirtis. Meldžiamasi 5 kartus per parą, valgydavo, gerdavo, rūkydavo ir pan. tik nuo tada kai saulė nusileisdavo, apie 20:15 ir apie 4 ryto keldavosi, prieš saulei pakylant, pavalgyti, atsigerti, nes saulei pakilus to daryti nebegalima. Rytais mane vis prikeldavo ezan (muezino) balsas iš mečetės minareto. Nors moterims ir sergantiems badavimo nebūtina laikytis. Beje, tik ramadano metu gaminami saldumynai su rožių vandeniu, pistacijomis, vadinasi guiliash (jei gerai pamenu). Taip pat teko sutikt didžiulę Ramadan Bayram (ramadano pabaigos) šventę, kuri trunka nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Gyventojams, turistams, kurie nesilaiko ramadano, tikrai nereikėjo slapstytis valgant ar geriant, dirbdavo visi restoranai, niekas kreivai nežiūrėjo jei vidurį dienos valgai ar geri. Išsilavinimo lygis žmonių žemas, turistų mažai, todėl teko prisitaikyti ir nešioti kelnes karštą vasaros dieną, rūbus su ilgesnėm rankovėm, kad keistai nežiūrėtų. Angliškai kalbėjo tik daktarai, kai kurie studentai, taigi siūlau pasimokinti prieš važiuojant turkų kalbos pagrindus, arba iškart atvykus užsisakyti internetą, nes pagrindinė bendravimo priemonė mieste google vertėjas. Labai patiko jog žmonės begalo svetingi, jei eini su kažkuo pavalgyti, niekad neleis susimokėt už save, visada suteiks pagalbą, nuolat domisi ar viskas gerai, ar esi laimingas, ar nieko netrūksta. Vietiniai labai daug dėmesio kreipdavo dėl kitokios išvazdos, prašydavo nusifotografuoti, kviesdavo eit kartu pavalgyti, bet patartina atsisakyt, nes dauguma jų pernelyg įkyrūs. Turkai mėgsta dovanoti įvarias smulkmenėles, ypatingai papuošalus, pasisekė, kad ten švenčiau gimtadienį, tai apipylė mane ten dovanomis. Žodžiu svečius jie labai myli ir globoja, tai šypsena niekad iš mano veido nedingdavo, tik išvykstant ne viena ašara išriedėjo, kad reikia palikt tokius gerus žmones. Susiradau draugų ligoninėje, bendrabutyje, taip pat kiti IFMSA mainų studentai buvo nerealūs, labai smagiai leisdavom laiką mieste, nors nieko ypatingo ten nėra ką pamatyt, apart pagrindinės aikštės, bet su puikia kompanija niekad nenuobodžiaudavom. Beje, turkai kavinukėse laisvalaikiu mėgsta žaisti tavla, daug rūko, ypač kaljaną. Su tarptautiniais studentais ir vietiniais draugais netgi gavom pasiūlymą suvaidinti tarptautiniame filme, tai irgi buvo puiki patirtis, dar ir pinigėlių užsidirbom už vaidinimą. Miestas turtingas savo įdomia istorija, yra išlikusių istorinių paminklų nuo Otomanų ir Seldžiukų imperijos, taip pat garsus Sivas šuo, labai daug siuvenyrų su juo. Turkai, po Alacho ir pranašo Muhameto, tiesiog dievina savo Respublikos įkūrėją Atatiurką, su jo atvaizdu susidursite visur. Beje, einant į svečius, visada nusiaukite batus prie durų, turkai labai daug dėmesio skiria švarai. Nenustebkite, jog vyrai ten dažniausiai vaikšto susikabinę, sveikinasi bučiuodamiesi į žandus, islamas mažumų netoleruoja ir nepalaikykite juos vienais iš jų. Gatvėse automobilių eismas visiška betvarkė, reik siaurose gatvelėse stebėt, kad nenutrenktų tavęs einant, daug „crazy drivers“, beje ir perėjų beveik nėra, žmonės braunasi pro automobilius gatvėje, taigi tikrai reik būt atsargiems.
Susisiekimas autobusu, kuris kainuoja 2 liros, o nuo oro uosto 5 liros. Iš miesto į universiteto miestelį važiuodavo du autobusai „Universitesi Hastanesi“, tačiau ne mokslo metų laiku jie labai vėlai nevažiuodavo, paskutinis važiuodavo apie 22 val. Šiaip siūlau susidraugauti su vietiniais, jie aprodo geriausias vietas. Man tikrai labai patiko Sivas, mažas, jaukus miestelis, beje, beveik niekas ten nevartoja alkoholio, tai siūlau net nesivežti jo,nes sunkiai rasit kompanijos jį kartu išgert. Beje, maistas (Kebap, Pide( turkiška pica),Tantuni (viskas iš halal mėsos), saldumynai (Baclava, Locum ir kt.(beveik visi su pistacijomis)), turkiška kava, arbata, kaljanas – tai ko dabar tikrai ilgiuos Lietuvoj. Nepatiko tik jogutinis gėrimas Ayran ir turkų labai mėgiamos rūgščiųjų ropių sultys.
Įspūdžiai apie praktiką:
Atlikau praktiką širdies-kraujagyslių chirurgijos skyriuje, taip pat teko dirbt po praktikos ir laboratorijoje, kur buvo irgi puiki patirtis ir gerų idėjų atsivežiau į Lietuvą. Praktikoje, bendraujant su pacientais, vertėjavo internai, labai stengėsi išsamiai papasakoti apie kiekvieno paciento būklę, taikomą gydymą. Gydytojai angliškai šnekėjo gana neblogai. Ligoninėje praleisdavau dažniausiai apie 8 val, aišku būdavo ir ekstrinių iškvietimų ir naktį. Operacijų metu chirurgai duodavo tikrai daug daryti, galiausiai vieną operaciją (kateterio įvedimą į dešinį prieširdį) leido ir pačiai atlikti. Asistavau įvairių kraujagyslių ir širdies operacijų, dauguma buvo pirmą kartą asistuotos, teko ir femoralinę arteriją užsiūti. Pacientais, kuriuos man paskirdavo, kasdieną rūpindavausi: imdavau kraują, keistavau tvarsčius, išimdavau siūlus, rašydavau receptus ir pan. Kiekvieną dieną eidavau į rytines vizitacijas, konsultuodavau su daktaru internu poliklinikoj, dažnai naudodavau pirminį Doppler kraujagyslių ištyrimą, dalyvaudavau intervencinės kardiologijos procedūrose, angiografijose su kontrastu. Gavau du mane prižiūrinčius chirurgus, profesorius (moterį ir vyrą). Labai likau patenkinta jais, bendraujam ir dabar. Labai susidraugavom, labai paprastas bendravimas su studentu, lyg su draugu, net vakarienei pas save buvo pakvietę. Esu labai jiems dėkinga už suteiktas žinias. Ligoninėje kelias savaites turėjau savo kabinetą, kol vienas gydytojas buvo atostogose. Gaila, kad ramadano metu buvo mažoka pacientų ir visos planinės operacijos buvo nukeltos po jo, taip pat vasarą visada sumažėja širdies-kraujagyslių ligomis sergančiųjų. Ligoninė buvo pilna apsaugos, nes pacientai kartais būdavo agresyvūs, nors man tokių nepasitaikė turėti. Beje, personalas labai daug rūko, juokaudavo, jog pusę laiko operuoja, kitą pusę prarūko.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje. Pirmas dvi savaites gyvenau medikų bendrabutyje, labai gražiai įrengtas, buvom labai patenkintos, kiekvienas kambarys turėjo atskirą dušą, tualetą , tik interneto nebuvo ir virtuvės, skalbti irgi reikėjo su rankomis. Gyvenome trijų vietų kambaryje su mergina iš Indonezijos. Šiame bendrabutyje buvo labai draugiška apsauga, taigi galėjome grįžti bet kada. Vėliau mus perkraustė į kitą bendrabutį, žymiai prastesnį, vienam kambary gyvenom su 4 turkėm, su kuriom visai nesusikalbėjom, viskas bendra, taip pat nebuvo virtuvės, bent internetu ir skalbimo mašina galėjom pasidžiaugti. Buvo valgykla, kurios maistas buvo labai nepatrauklus, nei karto ten nevalgėme. Pastarojo bendrabučio apsauga buvo griežta ir reikėjo iki 22 val grįžti ir pasirašyti, aišku mes nelabai laikėmės to laiko limito, primeluodavom ir panašiai, kad tik įleistų vėliau. Bendrabučiai merginoms ir vaikinams atskiri, kaip ir sakiau dėl religijos. Taip pat laikai i baseiną vyrams ir moterims ir skirtingi. Išviso su IFMSA programa atvykusių studentų Sive buvo 4: 2 merginos (aš ir indonezė) ir 2 vaikinai ( vienas iš Indonezijos, kitas iš Brazilijos). Ligoninė buvo prie pat bendrabučio, per kelias minutes nueidavau iki savo skyriaus. Universiteto miestelis labai didelis, daug sporto salių, baseinas, krepšinio, futbolo aišktelės, laipiojimo sienos ir pan.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimas ligoninėj nemokamas visam personalui, bet dažniausiai būdavo nelabai skanus, tai aš eidavau valgyti į kavinę ar restoraną, maistas nėra brangus, panašios kainos kaip Lietuvoj, gal net mažesnės. Kaip ir minėjau, dažniausiai už maistą sumokėdavo arba daktarai ,jei su jais eini valgyt, arba vaikinai draugai uz mus merginas susimesdavo ir sumokėdavo, neleidžia net piniginės tau išsitraukti, nuo jų vaišingumo niekur nepabėgsi, nebent turi vienas eit valgyt :)) Maistui kišenpinigiai nebuvo skirti.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo nacionaliniai turai savaitgaliais, visiems atvykusiems studentams iš visų Turkijos miestų. Buvau tik viename ture – Kapadokijoje. Taip, mokėti reikėjo, bet buvo verta. Kas planuosite važiuoti į Kapadokiją, būtinai imkite skrydį su balionu, nors ir kaina 90 eur, verta kiekvieno cento. O pačiam Sive tai jokių specialių programų mums nebuvo ruošiama, bet visi draugiškai susigalvodavom sau veiklos. Beje, galiu pagirti savo CP, labai šauni mergina, labai susidraugavom, daug laiko praleisdavom mieste. Labiausiai džiaugiuosi, kad su visais atvykusiais studentais ir vietiniais draugais ir dabar nuolat bendraujam. Po praktikos keliavau į Stambulą 4 dienoms (siūlau keliauti su autobusu,nes jie pigesni, tačiau laukia ilga kelionė).
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau su lėktuvu su persėdimu iš Stambulo į Sivą, kaina apie 200 eur, o grįžimas 160 eur iš Stambulo, dar į jį autobusas apie 60 eur, grįžau su persėdimu Kijeve. Siūlau iškart žinot grįžimo datą, aš atgalinio bilieto nepirkau, nes norėjau pakeliaut po praktikos ir nežinojau kada grįšiu, todėl gan brangokai gavosi kelionė. Atvykus mane pasitiko CP miesto centre ir nuvežė iki bendrabučio 🙂
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Jei važiuojat į musulmonišką šalį, siūlau pasiimti uždaresių rūbų, nes nei vienos suknelės, šortų, sijonų taip ir neužsidėjau, teko eit kelnių pirkti. Pasidomėkit visad dėl virtuvės, nes mes net neturėjom kur kavos išsivirti, būtume elektrinius virduliukus pasiėmę. Šiaip pasidomėt apie Islamą verta prieš važiuojant, daug visokių klausimų kils, kuriuos ten išsiaiškint galėsit. Pavyzdžiui, ten jei net tatuiruotę turi, negali eit į baseiną, nes islamas draudžia žalot savo kūną ir ten tokie dalykai gėdingi. Merginos, pasiruoškit daug daug dėmesio iš vaikinų gaut, ten kaip įžymybė eini gatve, visi nori nusifotografuot, su tavim eit pavalgyt ir panašiai, bet siūlau būt atsargioms, nes jei atsakysit į jų dėmesį, po to sunkiai atstos.

 

Eglė
Profesiniai mainai
Izmiras, 2014 m. liepa
Ege Universitetas

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Sprendimas pasirinkti Turkiją ir trečią pagal dydį jos miestą Izmirą buvo geriau nei geras. Čia žmonės labai draugiški, svetingi, tolerantiški, mielai sutinka užsieniečius ir daug šypsosi. Šalis be galo graži – tiek gamta, tiek miestai, miesteliai ir kaimeliai. Ką jau kalbėti apie jūrą ir kalnus… Dangus visada žydras, nelijo nė dienos. Žinoma, liepą ten karščiausia, todėl reikia tam nusiteikti, tačiau karštis lengviau pakeliamas nei Lietuvoje ir gana greitai priprantama. Be to, akiniai nuo saulės –  būtinybė. Kainos labai panašios kaip Lietuvoje, rūbai žymiai pigesni, kavinėse taip pat mažiau pinigų reikia išleisti, o porcijos yra tinkamos mėgstantiems pavalgyti. Be to kavinėse dažnai vaišina nemokama turkiška arbata ar kava. Maistas man patiko, tačiau, jei kas nors nemėgsta petražolių, tai reikėtų atidžiau rinktis, nes pasirodė, kad jas deda beveik visur. Kadangi Turkija yra musulmoniška šalis, tai kasdien girdėdavome jų dvasininkus per garsiakalbius kviečiančius tikinčiuosius melstis. Taip pat labai stebino eismas Turkijoje. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visiškai padrikas: visi vairuoja kaip tik nori, nuolat signalizuoja, o žmonės vaikšto per gatves kur papuola. Vėliau, kai pripratome, pradėjo aiškėti, kad vis dėlto ten yra kažkokia savita sistema. Pats miestas pasirodė saugus.
Įspūdžiai apie praktiką:

Mes buvome LOR skyriuje. Jame reikėjo būti 7:45, o namo eidavome kada norėdavome – priklausomai nuo dienos operacijų plano, bet dažniausiai po pietų. Ten mus kuravo pora nuostabių gydytojų. Jie buvo labai draugiški, padėjo organizuotis laisvalaikį, puikiai kalbėjo angliškai ir rūpinosi  mumis. Be to, taip nuoširdžiai ir išsamiai mokė, aiškino, kad mėnesio pabaigoje antrą kartą paklaustos, ar norime tapti LOR gydytojomis, nebedrįsome atsakyti to paties tvirto „ne“ kaip pradžioje. Į praktiką ėjome kasdien. Beveik visą laiką praleidome operacinėse, kuriose iš labai arti stebėjome operacijas. Taip pat buvome poliklinikoje, aplankėme palatas, tvarstomąjį. Visas skyriaus kolektyvas gražiai bendrauja tarpusavyje, yra labai draugiškas ir gerai nusiteikęs.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome už 10 minučių kelio nuo ligoninės, bendrabutyje. Kambariuose buvome po tris. Kiekvienas kambarys turėjo savo vonios kambarį, šaldytuvą, spintas, patalynę. Buvo laidas internetui, o pagrindiniame pastate – ir Wifi. Labai nepatiko vietiniai tarakonai, kurie yra milžino dydžio ir skraido. Jų galima rasti savo kambaryje arba susitikti gatvėje J.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Valgyti galėjome ligoninės valgykloje, kurioje personalui maistas nemokamas. Maistas nelabai skanus, bet tikrai valgomas. Be to, duodavo desertą J. Bendrabutyje buvo virtuvėlė, kurioje galima ir patiems pasigaminti. Taip pat netoliese buvo prekybos centras ir kavinės. Todėl pasirinkimo laisvė didelė.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Socialinė programa buvo pakankama ir įdomi. Aplankėme daug gražių vietų. Nors vis dėlto jiems šiek kiek trūko organizacinių įgūdžių. Be to, turėjome laiko ir patys ką nors susiorganizuoti.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Nuvykti gana paprasta. Iš oro uosto veža autobusai visą parą. O iš stoties ėjome pėstute, nes organizatoriai buvo nufilmavę filmuką, kaip rasti bendrabučius.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Į Turkiją galima drąsiai važiuoti ir tikrai verta.

 

Rasa
Profesiniai mainai
Izmiras, 2014 m. liepa
Ege Universitetinė ligoninė (Ege universitetas)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas labai gražus, didelis. Nors jis yra ant jūros kranto, visgi į paplūdimį reikia pavažiuoti apie pusantros valandos, tačiau tai lengvai pasiekiama viešuoju transportu. Izmiras išskirtinai kosmopolitiškas miestas palyginus su kitais Turkijos miestais, todėl nereikėtų jaudintis dėl religinių ar panašių skirtumų. Tikrai yra kur nueiti, ką pamatyti, jei tik nori, nenuobodžiausi.
Įspūdžiai apie praktiką:
Buvau LOR skyriuje. Pamačiau galybę įvairių operacijų ir tyrimų (adenoidektomijų, totalinių/dalinių laryngektomijų, kaklo disekcijų, septorinoplastikų, klausos kauliukų protezavimo, tympanomastoidektomijų, endoskopinių  gerklų tyrimų bei endoskopinių operacijų… ), kuriose kartais dalyvaudavo ir kitų sričių specialistai. Buvau stebėtoja.  Keliskart sakė, kad leis asistuot, bet taip ir neteko, tačiau visai dėl to negaila, nes nieko ypatingo vis tiek nebūčiau padarius laikydama instrumentus J. Viską stebėjau iš labai arti, pamačiau daug anatominių struktūrų, kurių realiai niekada nebuvau mačiusi. Kartą ėjau pažiūrėti, kaip darbas vyksta poliklinikoje (ten otoskopuojant mačiau plyšusį būgnelį).  Skyriaus personalas priėmė labai šiltai, bendrauti buvo labai lengva ir be galo malonu :). Visi skyriaus gydytojai ir rezidentai laisvai kalba angliškai. Ateiti reikėdavo 7:45 (tada prasidėdavo dienos plano aptarimas), bet tai nebuvo didelė problema, nes bendrabutis buvo visai šalia ligoninės.  Kada išeiti – tavo pasirinkimas.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Kambaryje gyvenome trise. Kambariai normalūs, kartą per savaitę buvo išvalomi. Vis palinksmindavo vienas kitas tarakonas, bet šiaip viskas gerai :D. Tiesa, Wi-Fi bendrabutyje buvo tik bendro naudojimo patalpose, bet ne kambariuose.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Gaudavome priešpiečius-pietus (sunku įvardinti, kas iš tikrųjų tai buvo, nes kartais labiau priminė priešpiečius, kartais – pietus :D) ligoninės valgykloje. Skanu nebuvo, bet valgyti galima J.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Keliskart per savaitę visi kur nors eidavome, o savaitgaliais važiuodavome į tolimesnes lankytinas vietas. Dauguma kontaktinių asmenų buvo pirmakursiai ir pirmą kartą kuravo užsieniečius, tai kartais jausdavosi organizuotumo stoka :).
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Turkai išsamiai paaiškino, kaip atvykti iki studentų miestelio ir bendrabučio, kai kuriuos studentus gal net ir pasitiko. Kai atvykau į studentų rajoną iš oro uosto (su miesto autobusu),  buvo gal 2h nakties, bet sėkmingai pėsčiomis pasiekiau bendrabutį (nuo stoties, į kurią atveža iš oro uosto, galima samdytis taksi, bet, manau, neverta, nes mieste ir saugu, ir susiorientuoti lengva).
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Visiems, kas nori išvykti į mainus, bet nemoka vietinės kalbos, patariu rinktis chirurginio profilio skyrius. Tikrai kažką pamatysite ir naudingiau laiką praleisite. Be to, chirurgai ir angliškai kalba geriau nei terapinių skyrių gydytojai :). Tiesa, Turkijoje užsieniečiams studentams jokių nuolaidų nėra (išskyrus Erasmus studentus), tad specialiai gamintis ISIC neverta.

 

Ieva
Profesiniai mainai
Aydyn,
2013 m. rugpjūtis
Adnan Menderes ligoninė

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas gana apleistas, bet šalis tikrai įspūdinga, labai verta ją aplankyti.
Įspūdžiai apie praktiką:
Labai malonūs ir paslaugūs gydytojai.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Apgyvendinimas ir maitinimas labai geri.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Geras.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Nebloga, bet galėtų būti ir geresnė.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Kelionė lėktuvu su keliais persėdimais buvo nesudėtinga, tačiau autobusų ir metro tvarkaraščiai šalyje šiek tiek painūs ir netikslūs. Taip pat sudėtingas keliavimas atskridus į vietą naktį. Gali tekti imti taxi, kuris nėra labai pigus.

 

Lukas
Profesiniai mainai
Stambulas, 2013 m. liepa
Stambulo universiteto medicinos fakulteto ligoninė/Stambulo universitetas

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Stambule vieną dieną gali jaustis kaip Europoje, kitą – kaip Azijoje. Manau, kad šį miestą verta aplankyti. Kaip ir bet kurį kitą J.
Įspūdžiai apie praktiką:
Turkai iš esmės draugiški žmonės, nors ir nelabai drąsūs. Ne visi gydytojai laisvai šnekėjo angliškai, todėl kartais būdavo sunkoka J.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Bendrabutyje gyvenome po šešis žmones kambaryje. Viskas, ką turi, tai lova ir nedidelė spintelė. Neturėjome nei šaldytuvo, nei virtuvės, bet bendrabučio teritorijoje buvo valgykla, kuri dirbo iki nakties ir kebabus gamino ne prastesnius nei kavinėje.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Ligoninėje gaudavome sočius turkiškus pietus.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Mus priėmęs LC tikrai pasistengė ir paruošė socialinę programą kiekvienai dienai. Norintys keliaudavo lankyti turistinių vietų arba tiesiog kartu praleisdavo laiką mieste.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Iš oro uosto miestą galima pasiekti metro, kurio ilgai laukti nereikia. Vienas važiavimas kainuoja 3 TL. Mieste galima nusipirkti Istanbul Card, kurią iš anksto pasipildžius, vėliau dauguma kelionių autobusu, tamvajumi, metro ar laivu kainuoja 1.95 TL.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Angliškai Turkijoje kalba ne kiekvienas, todėl dažnai praversdavo žodynas. Derėtis reikia visur ir visada – ne tik apsiperkant turguje, bet ir užsisakant viešbučio kambarį ar prieš įlipant į taksi.

 

Jurgina
Profesiniai mainai
Kayseri, 2011 m.

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Temperatūra apie 35 laipsnius, sausas karštis. Kambariai neblogi, tik nėra kur maisto gamintis, todėl nerekomenduočiau ten važiuoti ramadano metu, nes ten visi restoranai, esantys meiste užsidaro. Mieste nėra klubų, gerti alkoholio viešoje vietoje draudžiama, restoranuose alkoholio taip pat neparduoda (išskyrus „Hilton“ ir tą, kur mes gyvenom (apačioje buvo restoranas, bet jame baisiai brangiai parduodavo alkoholį)). Šiaip miestas labai tvarkingas kaip Turkijoje ir saugus, žmonės labai draugiški.
Įspūdžiai apie praktiką:
Dermatovenerologijos skyriuje. Mane prižiūrėję daktarai kalbėjo angliškai, aišku ne tobulai, bet apie ligas, gydymą, pacientų anamnezes ir panašiai, puikiai papasakodavo. Visi visur man viską rodė ir norėjo vestis ir viską rodyti. Mane mokė: atlikdavau apžiūrą, tada klausdavo mano diagnozės ir gydymo, jei suklysdavau duodavo literatūros paskaityti arba papasakodavo. Tik Turkijoje daktarai vyrai, kartais būna per daug draugiški, tai siūlyčiau su jais nepietauti ir panašiai.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenom tokiam pusiau kambaryje senoviniam koledže, kuris yra parke. Kambarys visas kreivas, kimšdavosi kriauklė, bet šiaip buvo fainas ir jaukus. Geriau už mūsų bendrabučius tai tikrai. Gyvenom dviese ir turėjome savo vonią ir tualetą. Nebuvo kur gamintis maisto ir skalbtis rūbų, tad teko ištisai skalbti rankomis.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Gaudavom tik pusryčius, jie buvo gausūs ir visai neblogi.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Kelionė kainavo apie 1400 lt, užtruko 2 paras (iš Stanbulo apie 12h važiavom autobusu iki savo miesto), o vėliau ten visų savo išlaidų neskaičiavau, bet manau kokių 4000 lt reikėtų.

 

Gediminas
Profesiniai mainai
Antalija, 2010 m.

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Iki ligoninės eidavome pesčiomis apie 10 minucių. Mieste keliaujama autobusiukais, kaina ~3lt.
Įspūdžiai apie praktiką:
Radiologijos skyriuje. Praktika labai patiko, gydytojai buvo be galo draugišški, paslaugūs ir malonūs. Sužinojau daugybę naujų dalykų, gavau asmeninių paskaitų išš neuroradiologijos profesoriaus, iššmokau diferencijuoti daugybę ligų ir tikrai įdomiai ir naudingai praleidau laika. Ligoninėje būdavau nuo 9-os iki 16-17-os valandos. Lankymas buvo neprivalomas ir tikrai savanorišškas. Be to, ligoninėje buvo oro kondicionieriai, todėl tai irgi buvo stimulas pasilikti ilgiau.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Apgyvendinimas – prasčiausia Antalijos dalis. Vaikinų kambariai be elektros, be spynų, baldų ir patogumų. Duššai, tualetai ir prausykla – bendri ir tikrai ne pačios geriausios kokybės. Už keliasdeššimt litų galima buvo naudotis bevieliu internetu, bet mūsų aukššte jis neveikė, tačiau bendrabutyje galima buvo naudotis internetu už kelis litus.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitino vieną kartą per dieną darbo dienomis ligoninėje, dažniausiai būdavo nelabai skanu. Daugiausiai valgydavome bendrabučio valgykloje, kur pusryčiai kainuodavo apie 6lt, pietūs/vakarienė – 8-10lt. Nevalgykite mieste mėsos, kuri kainuoja mažiau nei 4-5 liras.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavome išš Rygos į Stambulą, kaina į vieną pusę – 103 eurai. Nuo Stambulo iki Antalijos keliavom autobusu, kas buvo klaida (12 valandų kelionė, problematišškas bilietų įsigijimas ir t.t.). Geriausia iešškoti pigių bilietų skristi, nepasigailėsite.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Buvome pirmieji mainų studentai Antalijoje, todėl kilo nemažai organizacinių problemų, bet nauji draugai, viduržemio jūra, nuostabi gamta ir nauji įspudžiai atpirko visas bėdas. Turkai labai malonūs ir paslaugūs žmones. Būtina aplankyti Stambulą. Sėkmės.

 

Rita
Profesiniai mainai
Edirne, 2010 m.

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Mieste mes važinėdavome autubusiukais, kuriuose būdavo gana ankšta. Vakarais taksi, kurie nebūdavo labai brangūs. Kadangi ligoninė turi savo miestelį, tai yra universitetas, konferencijų namai, studentų bendrabučiai, man iki ligoninės būdavo 5 min. kelio.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktika atlikau anesteziologijos ir reanimacijos skyriuje. Praktikos planą sudarė skyriaus vadovė, pas kurią kas savaitę turėdavau atsiskaityti ir papasakoti ką pamačiau, ką išmokau padaryti ir ko tikiuosi kitą savaitę. Kasdien ligoninėje praleisdavau nuo 9 val. ryto iki 15-16 val. Praktika labai patiko, labai geranoriški buvo mano gydytojai. Išmokino daug naudingų dalykų: leido intubuoti, įvesti kateterius, bandžiau padaryti tracheostomą, padėdavau įvesti centrinius kateterius, gavau daug teorinių žinių, kurios man tikrai pravers ateityje.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome svečių namuose, kuriuose apsistoja gydytojai ar kokie kiti svečiai, kurie atvažiuoja į ligoninę. Kambaryje gyvenome po du. Turėjome tikrai geras sąlygas, kiekvienas kambarys turėjo dušą, tualetą. Taip pat bendrame hole turėjome ir bevielį internetą. Gal šiek tiek trūko virtuvės… Pažymys 9 iš 10.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimą gaudavome ligoninėje du kartus į dieną. Juokingiausia būdavo tas, kad ką valgydavome per pietus, tas būdavo ir vakarienei. Maistas ten iššties truputį kitoks, kartais tekdavo ir vietinių paklausti kas tai yra ir kaip tai valgyti. Šiaip turkai garsėja vaišingumu, tad kol būdavome ligoninėje, eidavome su daktarais užkandžiauti kokius penkis kartus per diena. Kadangi Turkija yra musulmoniška šalis, teko susipažinti ir su jų religija, t.y. su ramadanu. Per visą dieną musulmonai negalėdavo valgyti ir gerti kol saulė nusileis, o vakare prasidėdavo maisto šventė, į kurią būdavome įtraukti ir mes.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Kadangi kelionė planavau išš anksto, tad gavau lėktuvo bilietus už 700 litų. Atskridau į Stambulą. Iš jo teko važiuoti autobusu apie 220 km iki Edirnės.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Kelionė iš tiesų labai patiko, teko pakeliaut ir po dalį Turkijos, išbandyti turkiškas pirtis, paplūdimius, apsilankyti jų mečetėse ir bazaruose. Truputį pasigedome vietinės organizacijos ir socialinės programos, nes mūsų koordinatorius buvo tik vienas ir nespėdavo visu mūsų sužiūrėti ir mus užimti. Daug ką susiplanavome patys.

 

Justina
Profesiniai mainai
Ankara, 2009 m. liepa

Įspūdžiai apie praktiką:
Oho! Man tai buvo nerealu 🙂 Patariu visiems išbandyti 🙂
Ispūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Mus apgyvendino moterų bendrabutyje, tai jų tvarka ir politika šiek tiek nusibodo 🙂 Tačiau gyvenimo sąlygos buvo labia geros: kambariai tvarkingi, dušai švarūs, lovos patogios. Taigi nieko blogo negaliu pasakyti apart to, kad iki pusės dvylikos vakaro reikėdavo grįžti namo. Tačiau, žinoma, sugalvojome ką daryti, kad to išvengtume 🙂
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimą gaudavome ligoninės valgykloje, vieną kartą per dieną. O visą kitą paros laiką valgėme ten, kur patys norėjome. Tiesą sakant, Turkijoje greitas maistas nėra brangus, tačiau taip pat nėra ir labai kokybiškas. Maistas gatvėjė tėra kebabai ir t.t. 🙂 Patariu nepagailėti pinigėlių ir nueiti pavalgyti kur nors normaliai, nes ten tikrai gausu vietų, kuriose galima skaniai pavalgtyi. Verta jau vien dėl to, kad vėliau viduriavimas nekamuotų 🙂
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Kelionės organizuojamos prie jūros, i Olimpus, i Kapadokiją, tačiau mums jie sugebėjo suorganizuoti tik dvi išvykas. Gaila, bet organizatoriai mumis visiškai nesirūpino, net į žinutes dažniausiai neatrašydavo. Tačiau vakarėlių ir ėjimų į klubus buvo labai daug, Įžymių miesto vietų ankymų taip pat turėjome daug. Šiaip viskas tikrai labai patiko.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Kiekvieną dieną keliadavome metro, kuris nėra brangus ir susisiekimas juo geras. Kartais važiuodavome autobusu. Na, dar kelis vakarus teko važiuoti taksi. Šis susisiekimo būdas taip pat nėra brangus, bet visgi dėl kainos geriausia susitarti prieš įsėdant į automobilį ir dėl jos vertėtų tartis žmogui, mokančiam turkų kalbą. O išvis geriausiai, jei tavo CP turi automobilį 🙂
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Viskas tilpo. Galėčiau konsultuoti išvykstančius studentus, bet nenoriu prasidėti, nes tikrai neturiu tam laiko :).

Inga
Moksliniai mainai
Ankara, 2011 m.

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Ankara –Turkijos sostinė. Didžiulis, saulėtas, karštas miestas. Žmonių srautai, kebabų kvapai,  turkiška muzika, mečečių šaukimai maldai, Ataturk‘as, pamišę vairuotojai , aukštai iškelta Turkijos vėliava – tai, ką galima ten pamatyti iš pirmo žvilgsnio. Ankara kaip miestas nėra įspūdingas, čia nėra gausybės turistus traukiančių objektų, bet čia yra  nuostabūs parkai, nuostabios istorinės kvapą atimančios ir susimąstyti apie patriotiškumą verčiančios vietos. Sutikti žmonės paliko gražiausius atsiminimus. Mus visą mėnesį lydėjo vietinė vasaros mainų grupė, kuri buvo nusiteikusi ypatingai draugiškai. Nei sykio nebuvo atsakyta neigiamai į jokį prašymą. Visuomet jautėm globą, šilumą, draugiškumą.
Įspūdžiai apie praktiką:
Dalyvavau moksliniuose mainuose, patekau į farmakologijos skyrių. Man labai pasisekė, kad buvau labai modernioj laboratorijoj, kurioj yra dirbami keli moskliniai darbai vienu metu. Man buvo rodoma viskas, kas tik buvo įmanoma. Ne tik rodoma, pasakojama, mokoma viskuo naudotis, bet ir pati dalyvavau rimtame moksliniame tyrime, kuris vis dar tęsiasi, tik jau be manęs. Be viso to, gavau krūvą naujų žinių ne tik apie pačią farmakologiją, bet ir apie laboratorijos, mokslininko gyvenimą. Profesoriai dirbę su manim ir visas kitas personalas buvo puikiai įvaldę anglų kalbą, tad nebuvo jokių susikalbėjimo bėdų. 
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Vaikinai ir merginos gyveno atskiruose bendrabučiuose. Mūsų, mergaičių, bendrabutis buvo beveik puikus. Bendrabutis įsikūręs medicinos fakulteto teritorijoje. Pačiame bendrabutyje švarūs, erdvūs, jaukūs kambariai. Turėjau nuosavą lovą triviečiame kambaryje, kuriame gyvenau viena, darbo stalą, šaldytuvą, spintą, valgomąjį stalą,veidrodį. Turėjome kompiuterių klasę su internetu, skalbyklą, džiovyklą, lyginimo patalpą, virtuvę, kurioje buvo viskas, ant ko galima būtų pasigaminti šilto maisto, išskyrus tai, kuo galima būtų gamintis (keptuvės, puodai, kiti indai). Pati teritorija įsikūrusi netoli militaristinės zonos, tad tai buvo labai saugi vieta. Negana to, bendrabučio apsauga buvo labai griežta (jei ne CP, būtume turėjusios bėdų dėl vėlesnio grįžinėjimo ir išvažinėjimo į visokias keliones kelioms dienoms). Iš bendrabučio teritorijos važinėjo nemokamas universiteto autobusas, kuris vežė nuo vienos ligoninės iki kitos, tad nebuvo bėdų dėl nuvykimo į laboratoriją. Šalia turėjome šviežių vaisių turgelį, maisto prekių parduotuvę, metro. Tad buvo sudarytos visos sąlygos komfortabiliam gyvenimui.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Darbo dienomis turėjome nemokamus pietus universiteto valgykloje, kurioje stalai būdavo serviruojami, o maistą išnešiodavo padavėjas. Nei karto neteko valgyti vienodų patiekalų, nors ir buvo noras suvalgyti ką nors pakartotinai. Pietūs būdavo sotūs: sriuba, košė prie sriubos (taip jau jie valgo), karštas patiekalas, salotos, desertas. Jei ir būdavo kažkam mažai, bet kada galima buvo prašyti papildymo. Patys turkai yra labai vaišingi žmonės, todėl ne kartą teko eiti pietauti, vakarieniauti kartu su savo profesoriais bei kitais CP į turkiškus restoranus ir skanauti turkiškais patiekalais, kurių meniu yra neišsenkamas (ypač desertų). Be to, mūsų CP buvo surengę mums turkišką vakarą su turkiška gyva muzika, šokiais, dainomis, valgiais ir gėrimais. Tad turkiško kebabo atsivalgiau per akis.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Lėktuvu skridau į Stambulą (bilieto kaina į abi puses 750Lt). Iš Stambulo į Ankarą nuvykau autobusu (vienos pusės kaina apie 45 Lt). Ankaros mainų komanda buvo sudėjusi visą įmanomą informaciją apie atvykimą iš Stambulo pas juos, tad jokių bėdų nebuvo. Ankaroj buvau pasitikta savo CP. 

Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
ISIC’as ten negalioja. Susisiekimui naudojome metro, kurio bilietams nuolaidą gavom tik įsigudrinę: tiesiog pirštu parodydavom į studentams skirtus bilietus ir nepratardavom nė žodžio. Kadangi niekas jokių dokumentų neprašydavo, puikiai prasisukdavom.