Rumunija

Arnas
Profesiniai mainai
Iasi (Jasai), 2016 m. rugpjūtis
Regional Institute of Oncology, Iasi

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Gyvenau Iasi – mieste panašaus dydžio kaip Kaunas, Rumunijos šiaurės rytuose, netoli Moldavijos. Dar kitaip jį vadina studentų miestu, dėl daugybės universitetų ir, žinoma, studentų, esančių jame. Tačiau vykstant vasarą, ypač rugpjūtį (kurį mėnesį aš ir buvau), jūs to praktiškai nepajusite. Šiuo metų laiku patys rumunai sako, jog miestas yra tarsi miręs, nes visiems studentams yra atostogos ir didžioji jų dalis išvykę iš miesto, jie teigia, kad vasarą miestas netenka net apie pusės savo gyventojų. Todėl dauguma kavinių, pabų, naktinių klubų dirba žymiai trumpiau ar visai nedirba, net ir savaitgaliais. Žinoma, nors pasirinkimas liepą/rugpjūtį ir žymiai sumažėjęs, deja, pasilinskminti mainų studentams mieste tai visai netrugdė. Kadangi kolektyvas susirinko labai aktyvus, popiet, vakarais ir naktimis išnaršėme beveik visas vietas, kurios tik veikė ir buvo atidarytos. Pirmąsias porą dienų vaikščioti po patį miestą nebuvo labai jauku, kadangi ten labai staigiai keičiasi aplinka (labai didelis kontrastas). Atrodo vieną minutę tu esi prie pagrindinės miesto aikštės, kuri tik nesenai atrenovuota ir be galo graži, o kitą minutę tu jau vaikštai tarp įtarimą keliančių apgriuvusių trobų. Tačiau po kelių dienų tu jau susitaikai, kad tokia jau ta Rumunija, taip jie ten gyvena ir tai jiems normalu. Nepaisant to kontrasto, pats miestas iš tikro yra tikrai saugus, ar tu esi didelėje pagrindinėje gatvėje, ar mažytėje nuošalesnėje tiek dieną, tiek ir pačią naktį bei rumunai kaip žmonės didžioji dalis yra labai draugiški. Vienas tikrai didelis minusas – palaidi šunys, jų ten labai daug. Šunų ypač padaugėja gatvėse vakare ir naktį, kai saulė nusileidžia ir jau nebėra taip karšta. Praktiškai jie nelenda prie žmonių ir nors nė karto nemačiau nė vieno agresyvaus, tačiau nėra labai jauku.
Kainos Rumunijoje praktiškai tokios pačios kaip ir Lietuvoje, gal kiek truputį net ir pigiau. Po miestą keliavome tik dviem būdais: didžiąją dalį pėsčiomis arba jau kai labai tingėdavosi ir būdavo vėlu – taksi. Žinoma, mieste yra autobusai bei tramvajai, tačiau, kas tikrai labai keista, kad taksi ten tokie pigūs ir jų tiek daug, jog nematėme nė vieno viešojo transporto privalumo. Minusas Iasi miestui, kad jis yra gan toli nuo kitų labiausiai lankytinų vietų Rumunijoje. Dar didesnis minusas, kad susisiekimas yra labai prastas, visoje šalyje praktiškai nėra greitkelių, autostradų juo labiau. Susisiekimas tarp miestų yra autobusai ir traukiniai, kurie palyginus nėra brangūs, tačiau kelionė norint įveikti vieną atstumą trunka dvigubai ar net dar ilgiau laiko nei kad
įveikti tą patį atstumą Lietuvoje. Tad norint aplankyti žymiąsias Rumunijoje vietas, vien dėl kelionės trukmės reikia paaukoti žymiai daugiau laiko/dienų ir nusiteikti, jog kelionė tikrai išvargins.
Oras Rumunijoje rugpjūtį? Žiauriai karšta, praktiškai visas dienas buvo virš 30 laipsnių, o jei net dangus apsiniaukdavo juodai, juodai, taip, jog galvodavau, kad maža nepasirodys, lietus trukdavo vos 5 min (ir išvis per visą mėnesį tokių atvejų pasitaikė gal vos tris kartus). Pirmąją savaitę buvo sunku, bet vėliau prisitaikai prie klimato. Labiausiai sunku, kadangi aplink nėra nei jūros, nei kokio vandens telkinio, tačiau yra mokamų baseinų, kur galėdavai bent kiek atsigaivinti.
Šiaip pati Rumunija dar ganėtinai atsilikusi šalis (nežinau ar tai tinkamas palyginimas, bet primena Lietuvą prieš 10 metų), tačiau gan sparčiai juda pirmyn, o gamta, ypač kalnai, tikrai verti pamatyti/aplankyti. Be to neapsigaukite, Rumunija tai nėra čigonų šalis, kaip kad daugelis galvojate. Tikrieji rumunai, sakyčiau, kiek labiau panašūs į italus, o ir patys rumunai labai nemėgsta tų pačių čigonų, gal net labiau nei kad kiti, nes, pasak jų, jie sugadino šalies įvaizdį, koks jis iš tikrųjų nėra. Jei norėtumėte pamatyti daugiau čigonų, tektų vykti kažkur atokiau į kaimus, o mieste tikrai jų nepamatysite daugiau nei kokiame Vilniuje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriuose. Dvi savaites su anesteziologais vaikščiojau į operacijas, kitas dvi praleidau reanimacijoje. Ko labiausiai nesitikėjau Rumunijoje, jog pateksiu į visiškai naujai pastatytą ligoninę, kur viskas tikrai modernu. Mane prižūrinti daktarė buvo skyriaus vedėja, tad, suprantama, ji daug laiko skirti man negalėjo, tačiau ji visada užtikrindavo, kad bučiau priskirtas prie kurio kito gydytojo, kurie mane galėtų pamokyti, niekad nebuvau paliktas nuošalyje. Taip pat pasisekė, jog visos praktikos metu pasitaikė vienas savanoris, labai gerai angliškai kalbantis rezidentas, kuris visą laiką man vertėjavo į anglų kalbą per penkiaminutes, ligonių pristatymus, vizitacijas, aptarimus ir pan. Didžioji dalis daktarų ir beveik visi kiti rezidentai taip pat kalbėjo angliškai, tad komunikuoti problemų nebuvo. Praktika prasidėdavo kiekvieną dieną nuo pusės 8 ir dažniausiai praleisdavau iki trečios valandos, tai tikrai nebuvo privaloma, niekas manęs ant griežto pavadžio nelaikė, tiesiog pačiam buvo labai įdomu. Praktikos metu įgyjau labai daug žinių, daktarai viską pasakadovo, atsakydavo į visus man rūpimus klausimus ir stengdavosi parodyti viską, kiek galėjo. Tad drąsiai galiu pasakyti – mano praktika buvo labai šauni.
Kituose skyriuose buvę studentai nebuvo labai patenkinti savo praktika, nes skirtingai nei mano skyriuje, kuriame buvau, daktarai nelabai noriai užsiėmė su jais.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje. Visi mainų studentai (iš viso mūsų buvo 12) gyvenome vienoje vietoje, turėjome kambarius, kur gyvenome po du. Kiekviename kambaryje buvo atskiras dušas ir tualetas, kas buvo labai didelis patogumas. Kiekviename aukšte buvo po bendrą virtuvę ir po keletą skalbimo mašinų drabužiams. Man iki ligoninės buvo vos 5 min. pėsčiomis, kitiems studentams apie 20 min., kadangi jie visi praktikavosi kitoje ligoninėje. Išvada: bendrabutis pasitaikė tikrai geresnis nei, kad pas mus Kaune, aišku, tarakonas prabėgdavo koks kartais, bet bendrai gyvenimo sąlygas vertinu tikrai gerai.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Dienpinigių niekas nedavė, tačiau po keletos dienų po atvykimo, gavome kuponus į vieną restoranėlį, už kuriuos kiekvieną darbo dieną gaudavai nemokamai dienos pietus (porcijos vidutinės, ne tiek, kad prisikirstum, bet ir ne tiek, kad liktum labai alkanas). Maistas buvo patenkinamas, nebuvo blogas, bet ir nebuvo super. Vieną ką išmokome atėję, t.y. visada sakyti „no pork“, jie tikrai nemoka paruošti skaniai kiaulienos, bent jau tame restorane, o kas tikrai būdavo skanu – kai atnešdavo vištieną. Tačiau ta valgymo vieta buvo palyginus tolokai nuo bendrabučio ir ligoninės, apie 35 min pėsčiomis, tad tai tikrai nebūdavo patogu.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Buvo suorganizuotos dvi nacionalinės kelionės: viena prie jūros, kita į kalnus. Abi buvo mokamos, organizavime buvo nemažai minusų, bet nepaisant to, vis vien tikrai patiko (važiavome į Drakulos pilį, Transfagarašaną ir t.t.). Taip pat national drink party ir šiaip išeidavome dažnai į miestą su rumunais contact persons, bet jau tuos išėjimus labiau organizavomės patys nei jie.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Pasiekti Iasi sunku ir brangu, iš tikro pigiau nuskristi į kokią Ispanijos salą nei, kad nuvykti į Iasi (į vieną pusę nuskristi išleidau apie 170 eur). Pats asmeniškai skridau lėktuvu (pirmyn Ryga-Viena-Iasi, atgal Bukareštas-Milanas-Vilnius), jokių tiesioginių skrydžių nėra. Galima ieškoti skrydžių per kitus miestus (Kijevą, Stambulą ir pnš.), bet geriau sumokėti kiek brangiau, nei skristi į Bukareštą ir iš jo važiuoti iki Iasi (nes kelionė autobusu trunka 8 val…). Vietiniai studentai pasitiko visus, bet, deja, išskyrus mane, kažkaip nesusiderino ar kas ten buvo nežinau ir iš tikro nesigilinau. Be to, kai taksi pigūs, nieko tokio, nesunkiai ir pats nusigavau iki bendrabučio, gal vienas sunkumas, kad taksistai beveik nei vienas nekalba angliškai, bet kažkaip rankom, kojom vis viena susišneki.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Jei būsit Iasi, būtinai reikia paragauti burgerių restorane „Vivo“, skanesnių dar gyvenime nesu ragavęs (o juos aš Lietuvoj labai mėgstu ir bandęs daugybėj vietų Kaune, Vilniuje ir nei vienas iš tolo neprilygsta tiems burgeriams iš Iasi „Vivo“).

 

Gabija
Profesiniai mainai
Krajova, 2015 m. rugpjūtis
Spital Clinic Judetean de Urgenta

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Rumunija turi gražią gamtą. Ir viskas, ką gražaus galima pamatyti Rumunijoje, tai, kas susiję su gamta. Patys miestai niekuo neypatingi. Dvelkia sovietmečiu ir nežada keistis 🙂 Pigiausia ir patogiausia susisiekimo priemonė mieste – taksi – visur ir visada. Tarp miestų – tragiški, lėtai važiuojantys traukiniai. Jei pasiseka, gauni traukinį su kondicionierium, bet retas malonumas.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau akušerijos ir ginekologijos skyriuje. Ten gydytojai nėra linkę priimti studentų, nes nedažnai turi, ką parodyti, o angliškai kalba tik keli rezidentai. Ligoninėje reikėdavo būti nuo 9 iki 13val, bet realiai niekam nerūpėjo būsi ten ar ne. Tiem, kurie atėjo tik pirmą mėnesio dieną, sertifikatai buvo pasirašyti tokia pačia laisva ranka. Daugiausiai leisdavo stebėti operacijas/procedūras, išimtinais atvejais, jei patikdavai gydytojui, leisdavo, pavyzdžiui, susiūti pjūvius.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome studentų bendrabutyje praktiškai ligoninės kieme. Gyvenimo sąlygos buvo apgailėtinos – nežmoniškas karštis, jokio kondicionieriaus kambaryje, kambariuose po 4 žmones, juose tarakonai, leidžiantis pro šonus vandenį dušas, vienas purvinas grindų skuduras ir šaldytuvas koridoriuje. Mieste buvo apie 20 mainų studentų. Jei važiuosite liepą – didesnė tikimybė gauti žymiai geresnį apgyvendinimą.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Gaudavome pietus studentų valgykloje šalia bendrabučio/ligoninės. Dažniausiai būdavo kieta ir beskonė vištiena, kartais kažkas įdomiau, bet nesužavėjo 🙂
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo organizuojama savaitgaliais ir buvo ganėtinai brangi (turint galvoje, kad šiaip Rumunijoj pigu). Tačiau patys studentai kasdien susiorganizuodavo galybę veiklos ir buvo tikrai neapsakomai smagu ir nepakartojama. Rekomenduoju!
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:

Atskridau į Bukareštą, iš ten autobusu nuvykau į traukinių stotį, o iš jos į traukinį ir ilgai ilgai iki Krajovos. Stotyje pasiėmė mano kontaktinis asmuo.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Kartais reikia pamatyti tai, kas žiauriausia, kad įvertintum tai, ką turi. Nejuokauju – rekomenduoju. Tokių sąlygų, kokios yra ten, greitu metu galbūt nebeturėsit kur pamatyt visam pasauly, o sutikti žmonės – neįkainojamas lobis.

 

Lina 
Profesiniai mainai
Sibiu, 2014 m. liepa

Emergency Caunty Hospital Sibiu

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestukas ganėtinai mažas, tad buvo keista, kad jame yra oro uostas ir ne vienas didžiulis viešbutis. Šiaip labai jaukus ir gražus. Be to, dėl jo mažumo, o gal dėl mano pomėgio pasivaikštinėti, viešojo transporto neprireikė. Kadangi lankosi nemažai turistų, tikrai yra, kur nueiti ir ką nuveikti, o pavažiavus šiek tiek už miesto iš visų pusių gali rasti puikiausius kalnus, ežerus ir meškas. Meškos nesutikau nė vienos, bet vietiniai pataria jų saugotis. Yra ir nemažas parkas, kur apsukęs kelis ratus lengvai gali nubėgti vieną kitą dešimtį kilometrų. Tikrai graži šalis, turinti daug pilių. Kalbant apie neigiamus dalykus, itin populiarus rūkymas.
Įspūdžiai apie praktiką:

Ligoninė pasitaikė tikrai skurdoka. Atlikau praktiką intensyvios terapijos skyriuje, bet susiklostė taip, kad labai daug laiko teko praleisti operacinėse su anesteziologais. Atvykau iškart po kritinių būklių egzamino pilna galva visokiausių gydymo algoritmų, kuriuos pareikšdavau garsiai. Visgi, vos ne į kiekvieną mano pastebėjimą ir pasiūlymą būdavo atsakoma „na, reikėtų taip daryti, bet mes neturim to, ano ar trečio“ arba darbuotojai tiesiog nusijuokdavo iš mano „naivumo“. Pora dienų buvo niūroka, bet ilgainiui apsipratau. Iš pradžių už mane atsakingas buvo paskutinių metų rezidentas, su kuo susikalbėdavome angliškai (kartais kildavo keblumų). Jis akivaizdžiai nemėgo anksti keltis, tad į darbą ateidavo tik devintą, nors paprastai kiti gydytojai susirinkdavo aštuntą, tad ir aš galėjau ilgiau pasnausti. Po savaitės, rezidentui išėjus atostogų, aš buvau pristatyta jo kolegei, kuri daugiausia dirbo operacinėse. Ji taip pat mėgo rūkyti ir kaip ir kiti, nesivaržė to daryti net ligoninėje. Taigi, įėjus į bet kurią ligoninės patalpą, kurioje negulėjo pacientai, pasitinkdavo tirštas tabako dūmų debesis. Net operacinių bloke įrengtas rūkymo kambariukas. Tarp kitko, kolega lenkas buvo vaikų ligoninėje, kur vieną dieną nusivedė ir mane. Ten vaizdas visai kitoks. Viskas kaip eilinėje civilizuotoje šalyje. Tad, jeigu jūsų nedomina pamatyti dalykų, apie kuriuos skaitėte vadovėliuose prie istorijos skilties, siūlau rinktis pediatrinę praktiką. Apibendrinant, nebuvo viskas taip blogai, kaip galėjo pasirodyti. Mano rezidentė tiesiog nėrėsi iš kailio, kad tik man nebūtų nuobodu. Leisdavo atlikti įvairias procedūras: intubuoti, kateterizuoti, punktuoti venas, arterijas, teko porą kartų išbandyti ir spinalinę anesteziją! Apie viską pasakodavo, bei aiškindavo kas, kaip ir kodėl. Visgi, pagrindinis dalykas, kurį supratau, yra tai, kad gyvenimas Lietuvoje yra labai geras!
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:

Gyvenome nedideliame studentų bendrabutyje. Sąlygos gan panašios kaip ir Čiurlionio gatvės bendrabučiuose, išskyrus vieną nemalonią smulkmenėlę – keturiese turėjome glaustis kambaryje, kuris dydžiu, atrodo, skirtas ne daugiau kaip dviem žmonėm. Nebuvo labai patogu, bet gyventi įmanoma. Galėjome naudotis skalbimo mašinomis ir virtuvėlė, tik ją nakčiai užrakindavo, tad, naktį užsimanius išsikepti blynų, tekdavo laukti iki ryto. Indų, žinoma bendrautis nedavė, bet gerosios Sibiu IFMSA merginos atnešė būtiniausių dalykų iš namų, tad bėdos nebuvo.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Maitinimu tikrai skųstis negaliu. Gaudavome nemokamus pietus kavinėje, pačiame miestelio centre. Buvo iš ko rinktis. Nors meksikiečiai nuolat skundėsi, kad maistas beskonis, mano lietuviškam skoniui viskas tiko ir patiko. O pusryčiam ir vakarienei visad galėjai nusipirkti ko nors prekybos centre ar turguje, kur vaisiai ir daržovės tokios pigios, kad jei perki tik tris pomidorus (o ne tris kilogramus), juos atiduoda nemokamai. Be to miestelyje gausu kavinių ir restoranų, kur, manau, kiekvienas gali rasti sau kąnors pagal skonį ir kišenę.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Merginos iš Sibiu IFMSA buvo tiesiog nepakartojamos. Jos labai stengėsi dėl mūsų. Kartais visko būdavo gal net per daug. Beveik kiekvieną vakarą kurnors išeidavom: į barą, klubą ar kepti kepsnių pas kurią iš jų ant stogo terasos. Porą savaitgalių buvome išvažiavę į ilgesnes keliones, kur susitikome su visais Rumunijos mainų studentais. Buvo labai smagu pakeliauti po šalį, kuri tikrai yra labai graži. Viskas buvo organizuota puikiai ir kainos nesikandžiojo. Aplankėme ir netoli Sibiu esančius kalnus. Šių jie tikrai turi, ir labai gražių. Socialinė programa – be priekaištų!
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:

Aš skridau iš Vilniaus, pro Vieną, tiesiai į Sibiu Ausrian Airlines lėktuvu. Tiesa, persėdimas Vienoje buvo ilgesnis nei para. Tad, tuo pačiu turėjau progą aplankyti Austrijos sostinę. Iš Sibiu oro uosto mane paėmė IFMSA atstovė, išvykstant – nuvežė, tad jokių problemų.

 

Gintarė
Profesiniai mainai
Cluj Napoca, 2014 m. liepa

Kardiologijos skyrius

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Pirmas įspūdis – gan bauginantis, nes šalis atrodo kaip Lietuva prieš dešimt metų. Rumunijoje įspūdinga gamta, o žmonės ypač mandagūs. Stereotipas, jog Rumunijoje gyvena daug čigonų – mitas. Ši šalis yra tikrai saugi, o ypač miestas, kuriame gyvenau. Cluj Napoca- tai studentų miestas, kuriame daugybė universitetų, ligoninių ir barų. Jei norite pasirinkti ramią šalį su įspūdinga gamta- Rumunija Jums tikrai  patiks. Taip pat didelis pliusas, jog šioje šalyje pragyvenimas labai pigus. 
Įspūdžiai apie praktiką:

Praktika buvo tikrai naudinga tiek medicininės anglų kalbos pagerinimo, tiek įgytų žinių ir praktikos atžvilgiu. Gavau labai malonų gydytoją, kuris mane asmeniškai mokė įvairių patologijų elektrokardiogramų ypatumų, parodė įvairių operacijų ir pacientų.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:

Gyvenome tikrai labai gerame bendrabutyje. Kiekvienas kambarys su asmenine virtuve, vonia ir dar prieškambariu. Kambaryje – televizorius, bei nauji, gražūs baldai. 
Įspūdžiai apie maitinimą:

Maitinimas kartą per dieną, tačiau porcija tikrai ne maža. Valgydavome kavinėje, kurioje galėjome pasirinkti, ką įsidėti į lėkštę. 
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Socialinė programa – geriau nei puiki. Visoms  dienoms buvo suplanuota veikla, o kievienam savaitgaliui – kelionės. Visos kelionės suplanuotos iki smulkmenų. Žmonės labai mandagūs ir paslaugūs, jei turėdavome kokių klausimų, labai greit atrašydavo ir padėdavo. Kontaktinis asmuo net nakties metu prieš egzaminą kėlėsi ir važiavo į traukinių stotį, kad pasitiktų mane. 
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Deja, nuvykimas nėra labai patogus, nes tiesioginių skrydžių nėra, o ir kainos nėra labai mažos, nes reikia pakeisti gana daug lėktuvų. Todėl į šį miestą rekomenduočiau vykti autobusu, tai ne tik žymiai pigiau, bet tuo pačiu galima aplankyt ir daug kitų gražių miestų.

 

Estera
Profesiniai mainai
Bukareštas, 2010 m.

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Mieste yra autobusai, troleibusai, tramvajai ir metro. Metro mėnesinis bilietas tikrai pigus net ir be nuolaidos. Labai keista, kad ISIC negalioja jokiam tranporte!!!
Įspūdžiai apie praktiką:
Skubioji medicinos pagalba (Emergency medicine) Oficialiai atsakingas buvo skyriaus vadovas už studentus, bet paskyrė mus prižiūrėti gydytoją rezidentę. Ji buvo labiau dalyvaujanti praktinėje medicinoje nei vadovas, todėl toks sprendimas buvo tikrai geras. Per savaitę praleisdavau 23-25 val ligoninėje. Itin daug praktinių dalykų savo rankomis neteko atlikti, nes dažniausiai pristatomi ligoniai būdavo sunkių būklių ir reikėdavo suteikti skubią profesionalią pagalbą. Visgi išbandžiau arterinę ir veninę punkcija, atlikau EKG, mechaninę plaučių ventiliaciją. Mums buvo pravestas seminaras apie pagrindinę ir specialiają pirmają pagalbą (Basic and special life support). Pamačiau išties daug įvairių patologijų. Gydytojai priminė apie vaistų vartojimą sunkių buklių metu. Man trūko anesteziologijos ir farmakologijos vadovėlių.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Lėktuvu is Rygos oro uosto be persėdimo. Iš Vilniaus ypač nepatogu skristi: su persėdimu bei laukimu beveik parą oro uoste, be to kainuoja brangiau. Kelionė kainavo 720 lt.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenimo sąlygos buvo blogiau nei prastos. Vienintelis pliusas, kad buvo nauji baldai kambaryje. Įspūdis įžengus i kambarį: kilimas pilnas plaukų kamuolių, geras sluoksnis dulkių ant grindų, stalo ir lentynų spintoje, todėl mes su kambarioke išsitepėme rūbus pasitikėdamos, kad kambarys bent šiek tiek sutvarkytas. Iš tiesų dulkių buvo tiek, kad reikėjo išnaudoti visą didelį pakelį drėgnų servetėlių, kad išvalytume spintą. Kambaryje buvo daug tarakonų, tualete taip pat. Virtuvės nebuvo, ko tikrai labai trūko. Tualetai ne patys geriausi, bent jau nesmirdėjo. Bet jie nevalomi (susidarė toks įspūdis). Dušų kabinos buvo trys 4-iems kambariams. Vieno dušo vandens nuotekis buvo sugedęs, kito dušo durys neužsidarė, o trečioje kabinoje nebuvo dušo galvutes, tik čiaupas… Nebuvo pakankamai padarytų raktų nuo kambario. Nebuvo interneto priėjimo bendrabutyje. Trūko lygintuvo ir segtukų padžiauti rūbams.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimo mes išvis neturėjome. Gavome tik 125 lei per savaitę, ko neužteko net pusryčiams visai savaitei. Kiti miestai, žinau, turėjo maitinimą kartą per dieną – pietus, kurie buvo labai sotūs ir tikrai skanūs. Jie net priaugo svorio, priešingai nei mes (žymiai numetėm). Prieinami restoranai pagal kainą (vidutiniškai brangūs) tiekia tikrai neskanų maistą, kuriame galima rasti visko – net uodų. Kiti ypatingai brangūs. Todėl vakarieniaudavome picerijose. Picos tikrai geros, bet tai bene vienintelis maistas, kuris už vidutinę kainą buvo tikrai skanus.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Rumunijos NEO Andrei Marin tikrai nėra maloniausias tipas… Pirma, atrašinėja tikrai ilgai į laiškus. Mano kambariokė gavo atsakymą tik pora valandų prieš skrydį. Neinformavo žmonių, kad nebus interneto (tik mane, nes pati to klausiau). Kai kas net laptopus vežėsi. Antra, jis pažadėjo, kad būsime visi po vieną kambariuose, bet teko gyventi po tris. Trečia… Savaitgalis prie jūros, organizuotas Andrėjaus, buvo blogiausias ever! Mes važiavome mažiau nei 300 km apie 6 val. Mus nuveže į kaima tikrąja to žodžio prasme prie jūros, kur tikrai nebuvo ką nuveikti ar pamatyti, išskyrus šiukšliną paplūdimį ir kultūros stokojantį jaunimą. Viešbutis, kuriame mus apgyvendino buvo tikrai nekoks (jei jį dar galima viešbučiu pavadinti). Karštis tikrai neįmanomas ir kai kurie mūsų neturėjo oro kondicionierių. Mūsų kambarys buvo prirūkytas, o kai paprašėme pakeisti – Andrei ir Elena buvo tikrai nepatenkinti. Dušo net dušu pavadinti negalima – užuolaidos ir dušo galvutė. Grindyse net nuolydžio nėra, tad po dušo viskas skendi vandeny ir atsiranda problema, kaip nueiti i tualetą tada. Dušo ir tualeto grindys mums atvykus buvo neišvalytos. Pats kambarys buvo žiauriai mažytis ir būtume tureję mokėti 250 leju iš viso per dvi naktis. Tai tikrai neverta šių pinigų. Didžioji dalis žmonių is Bukarešto išsikėlė į kitą viešbutį savo nuožiūra, kiti išvažiavo atgal į Bukareštą pakeitę bilietus. Ir tai, kad buvome nepatenkinti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis Andrejų ir Eleną tiesiog pritrenkė. Socialinė programa prastai organizuota, su mumis tikrai retai kažkas išeidavo i miestą kažką parodyti, o vakarėliu net ir nebuvo (išskyrus tą prie juros). Trūko žmonių, dalyvaujančiu socialinėje programoje.

 

Ieva
Profesiniai mainai
Sibiu, 2009 m. liepa

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas nedidelis, bet labai gražus, kalnų apsupty. Jaukus, tvarkingas, saugus. Netoli nuo miesto yra fantastiškas ežeras, daugiau 130 metrų gylio ir sūrut sūrutėlis, kad jokios jame gyvybės ir nuskęst neįmanoma. Žmonės draugiški, rūpestingi, teisingi, ką galvoja, tą ir sako.
Įspūdžiai apie praktiką:
Buvau kardiologijos skyriuj. Mano gydytojas buvo fantastiškas!!!! Rodė, aiškino, mokė! Nedaug kas angliškai kalba, bet šiek tiek supranta. Penktadieniai skyriuje buvo picos diena, kai visi gydytojų kambary susirinkdavo draugiškai papietauti 🙂
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenom trise kambary. Bendrabutis labai tvarkingas. Apačioj visad buvo sargas, kuris labai rūpinasi, jei pvz. vėlai grįžti. Bet tas rūpestis įkyrus 🙂 Tame pačiame bendrabuty gyvena rumunai, besimokantys kituose miestuose. Tad buvome be galo smagi užsieniečių ir vietinių kompanija! Vietiniai apylinkes, miesto užkaborius parodė. Buvo daug smagių vakarų (kartais besitęsiančių iki ryto).
Įspūdžiai apie maitinimą:
Vieną kartą per dieną valgydavome nemokamai valgykloje. Maistas neypatingas, paprastas labai, skanu. Daug pačių rumunų ten rinkdavosi valgyt. O šiaip gaminome, valgėme bandrabuty, arbe eidavome miestan.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Į Rumunija vykome dviese su mažyte mašinyte 🙂 Kadangi vis paįvairindavom maršrutą, tad kiek kainavo viskas nežinau, bet manau iki 500lt. Pati kelionė fantastiška, kai kur nori sustoji, kiek nori laiko, tiek pabūni… Ar tiesiog atsiverti žemėlapį ir nutari, kad pakeičiam dabar šiek tiek maršrutą.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Šalis begalo graži! Ten yra visko: jūra, kalnai, ežerai,…. Po pačią šalį pakeliavome daug. Su visa grupe buvom 3 kartus išvykę. Mūsų contact person norinčiuosius savaitgalį net pas savo močiutę į kalnus vežėsi. Labai svetingi žmonės! Kadangi mudvi su mašina buvome, tad pačios po mainų dar pakeliavome po Rumuniją ir ne tik. Labai patiko, rekomenduoju!