Marokas – LiMSA

Marokas

Greta
Profesiniai mainai
Casablanca, 2016 m. rugpjūtis
Ibn Rochd

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Nuostabiai gražus miestas ir visa šalis, kurioje galima pasimėgauti tiek vandenyno pakrante, tiek kalnais ar dykuma. Žinoma, mėnuo buvo labai trumpas laikotarpis, norint geriau pažinti šalį, tačiau pakankamas pajusti marokietišką gyvenimo ritmą. Labiausiai sužavėjo nuostabūs, nuoširdūs, be galo geranoriški žmonės – ne tik medicinos studentai, su kuriais leisdavome laiką, tačiau ir visi aplinkiniai. Po praktikos ligoninėje dažniausiai keliaudavome į miestą pavalgyti, apsižvalgyti, arba į paplūdimį. Socialinė programa buvo tikrai labai turininga, taigi kiekvieną dieną turėdavome vis kitokios veiklos, laisvalaikį leidome labai aktyviai. Kasablankoje susisiekimas vyksta tramvajumi arba taksi, kadangi tai labai pigu. Apskritai kainos tikrai nesikandžioja, išgyventi galima pigiau nei Lietuvoje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje, kuriame praleisdavau 4-5 valandas per dieną. Buvo smagu, kadangi dirbome dviese, kartu su kitu studentu. Galėjome apžiūrėti pacientus intensyvios terapijos skyriuje, asistuoti operacijose, keisti tvarsčius. Taip pat buvo galima budėti skubios pagalbos skyriuje naktį. Ten galima pamatyti įvairių traumų, tvarstyti pacientus, statyti kateterius, leisti vaistus ir t.t. Ši patirtis taip pat buvo be galo įdomi. Personalas labai draugiškas, visada viską paaiškina, parodo, noriai bendrauja. Problema buvo susikalbėti su pacientais, kadangi jie kalba arba prancūziškai, arba arabiškai.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje, kuris buvo švarus ir tvarkingas, saugus. Kambaryje gyvenome dviese, merginos ir vaikinai atskirai vieni nuo kitų. Vonios kambarį ir mini virtuvėlę turėjome kambaryje, taigi dalintis su kitais neteko. Viso buvome 16 studentų. Į ligoninę važiuodavome tramvajumi, kelionė iš viso trukdavo apie 30-40 min.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Gavome dienpinigius, apie 70 eurų, tačiau juos gavome tik trečią mainų savaitę. Pavalgyti gana pigiai (apie 2 eurus) galima ligoninėje arba šalia jos. Maistas tikrai skanus, didelės porcijos. Po praktikos ligoninėje eidavome valgyti į miestą, rinkdavomės skirtingas vietas, norėdami išbandyti kuo įvairesnio maisto. Taip pat dažnai gamindavomės maistą bendrabutyje ir visi drauge valgydavome 🙂
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo NUOSTABI!!! Kiekvieną savaitgalį važiuodavome į keliones, dvi iš jų buvo apmokėtos. Keliavome į kitus miestus, taip pat buvo suorganizuota kelionė į dykumą, tačiau už ją reikėjo mokėti patiems. Apskritai, visada viskuo būdavo pasirūpinta, viskas puikiai suorganizuota, kartu keliaujantys žmonės nerealiai draugiški ir smagūs. Taigi 10/10 balų!
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Skridau lėktuvu iš Vilniaus į Kasablanką. Keliaujant į priekį teko laukti 14 valandų Frankfurte, atgal persėdimai Lisabonoje ir vėl Frankfurte, taigi kelionė ne pati lengviausia. Bilietas kainavo apie 500 eurų. Atskridus mane pasiėmė iš oro uosto ir nuvežė į bendrabutį, palydėjo, viską aprodė.
Keliaujant atgal, taip pat nuvežė iki oro uosto.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

 

Gintarė
Profesiniai mainai
Rabat, 2016 m. rugpjūtis
Hôpital des Spécialités

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Net neturiu žodžių apibūdinti, koks nuostabus buvo šis mėnuo. Marokas – nuostabi šalis, o jo žmonės dar nuostabesni. Turbūt jų draugiškumas, rūpestingumas, šiltumas labiausiai ir žavėjo. Na, o be to, tai žinoma – šalies grožis, kultūra, tai, kaip jie visi, tik užgrojus muzikai, iškart puola ploti ir judėti, jų tradicinis maistas, arbata, taip pat ir visa incomingų grupė, na tiesiog viskas buvo tobula. Po praktikos veikdavome viską, ką tik sugalvodavome – važiuodavome į paplūdimį, eidavome žaisti boulingo, pulo, apžiūrinėti lankytinų vietų, gerti arbatos, pavalgyti pietų ar vakarienės, eidavome į Mediną (jų tradicinį senamiestį su turgumi, kur gali rasti absoliučiai visko ir labai pigiai), vakarus dažnai leisdavome ant stogo bendrabutyje, keletą kartų ėjome pašokti į klubą. Marokiečiai labai noriai su mumis visur dalyvavo ir mėnesio pabaigoje visi buvome kaip viena didelė šeima 🙂
Įspūdžiai apie praktiką:
Atlikau praktiką Neurochirurgijos skyriuje. Nors mane ne ypač domina neurochirurgija, rinkausi šį skyrių, nes girdėjau iš buvusių mainuose ir pačių marokiečių studentų, kad jis yra vienas geriausių Rabate. Ir išties, nors ligoninė šiek tiek ir atspindi, kad Marokas – Afrikos šalis, šiame skyriuje gydytojai tikrai profesionalūs, matę daug pasaulio, beveik visas skyriaus personalas kalba angliškai (kas Maroke nėra visai įprasta), visuomet mielai atsako į visus kilusius klausimus, parodo, paaiškina. Tiesa, padaryti nieko negavome, tačiau nemažai sužinojome ir pamatėme, ypač smegenų auglių. 🙂 Kiekvieną rytą dalyvaudavome jų skyriaus susirinkime (maždaug mūsų „penkminutė“, tik ten ji trunka valandą-pusantros), kurie, deja, vykdavo prancūziškai, tačiau esminius dalykus gydytojai mums papasakodavo angliškai. Tuomet – pacientų vizitacija, daugybė MRT, daugiausia viskas taip pat prancūziškai (tiesa, su pacientais jie kalba arabiškai), tačiau, jei profesoriai pamiršdavo mums išversti, mes patys paprašydavome 🙂 Po to dažniausiai eidavome pertraukėlei pavalgyti į valgyklą, kur maistas gal ir nebuvo puikus, bet tikrai pigus. Tuomet eidavome stebėti operacijų, biopsijų ir pan. Ligoninėje turėdavome būti 8:15, o išeidavome priklausomai nuo to, ar būdavo, ką pažiūrėti – kartais 13, kartais 12 h, o jei po pietų kažkas būdavo suplanuota, tai net ir anksčiau. 🙂 Žodžiu, viskas pakankamai laisva ir chill, bet įdomu ir smagu. Mokant prancūzų, žinoma, atsiveria daug daugiau galimybių – galima ir su pacientais pakalbėti, ir suprasti, ką patys gydytojai kalba tarpusavyje. O jei prancūzų žinios pakankamai geros ir norisi praktinių įgūdžių, geriausia atlikti praktiką Emergency Room (ypač viešojoje ligoninėje) – ten viena mergina ir siuvo be anestezijos, ir visa kita. 🙂
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje, viename saugiausių Rabato rajonų, Agdale. Šalia, už tvoros, buvo Prancūzijos ambasada, o po langais nuolat kursuodavo policija. Vos kiek paėjus nuo bendrabučio buvo galima rasti įvairių užkandinių, kepyklėlę, mažų parduotuvėlių, skalbimo servisą, o paėjus ~10 min pėsčiomis – Carrefour parduotuvė, dar kiek paėjus – pagrindinė gatvė su visomis parduotuvėmis ir kavinukėmis. Iki ligoninės ir iki Medinos ~10 min taxi, o taxi paslaugos neįtikėtiani pigios, ypač, jei važiuoji ne vienas. Kadangi buvome trise tame pačiame skyriuje, tai ir į ligoninę važiuodavome taxi, nes išeidavo į vieną pusę po 4-6 dirhamus (~0,4-0,5 euro).
Iš viso mainų studentų buvo 23, viename aukšte gyveno merginos, kitame vaikinai. Kambaryje po du, dušai ir tualetai – po du blokus kiekviename aukšte, tad jų tikrai netrūko, o ir valomi jie buvo kasdien (tačiau į dušą šlepetes visgi patartina pasiimti). Taip pat valomi buvo ir kambariai, bei keičiama patalynė. Virtuvė visiems bendra ir ne itin švari, bet čia daugiausia pačių incomingų kaltė. 🙂
Geriausia dalis buvo ta, kad ant stogo turėjome terasą, kur vakarais galėdavome pasėdėti, pabendrauti.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Dienpinigius gavome tik trečią savaitę (700 Dhs arba ~63 eurus), nes jie norėjo būti užtikrinti, kad lankome praktiką. Bet apskritai, ten galima tikrai pakankamai pigiai ir skaniai pavalgyti. Aš per visą mėnesį beveik negaminau, nes maisto kainos supermarkete nėra labai mažos, na galbūt panašios, kaip Lietuvoje. Tuo tarpu pavalgyti pietus mieste (įvairūs sumuštiniai ir t.t.) galima už 2-3 eurus.
Vakarais taip pat dažnai eidavome valgyti jų tradicinio maisto (vakarienės patiekalo kaina būdavo apie 5-7 eurus). Dalykas, kuris ten man patiko labiausiai, tai kad visur užsisakius apelsinų sulčių gauni jas šviežiai spaustas, o kainuoja jos vos apie 1 eurą. Ir apskritai, jie turi daug vietų, kur yra šimtai sulčių ir vaisių kokteilių rūšių (būtina apsilankyti).
Ligoninėje buvo valgyklėlė, kurioje maistas gal ir nebuvo pats geriausias, bet valgomas ir tikrai nebrangus. Sultys ir kava ten kainuodavo po 4 Dhs (<0,4 eur), omletas – 10 Dhs (<1 eur).
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Na, šiemet Marokas IFMSA buvo pripažintas kaip turintis geriausią socialinę programą 🙂 Tai iš tiesų, nieko blogo negalėčiau apie ją pasakyti. Tiesa, marokiečiai super neorganizuoti ir visuomet viskas visur vėluoja, tačiau su tuo susitaikai po pirmų kelių dienų ir įpranti, kad reikia visur vėluoti ir neskubėti.
Geriausias dalykas apie jų soc. programą buvo tas, kad mes gavome 2 nemokamas keliones – į Marakešą ir į Chefchaoueną. Pastarasis man asmeniškai buvo viso mėnesio mėgstamiausia kelionė – miestas nuostabiai gražus (dar vadinamas The Blue Pearl), o taip pat iš jo važiavome į netoliese esantį Akchour, kur hikinome po kalnų tarpeklį ir maudėmės kalnų upėje.
Papildomai mokėjome už kelionę į dykumą (apie 100 eur). Ten jojome kupranugariais į pačią Saharą, nakvojome palapinėse po atviru dangumi ir ryte parjojome atgal. Tiesa, žvaigždžių nepamatėme, nes – siurprizas – naktį pradėjo lyti. :))) Na bet šiaip ar taip kelionė buvo tobula. Taip pat vykome vienai dienai ir nakčiai į Fesą ir vienai dienai į Casablancą. Visas keliones marokiečiai, net jei patys nevykdavo, padėdavo mums susiplanuoti iki smulkmenų ir rūpinosi visaip, kaip tik galėjo.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Skridau Ryanairu per Madridą, tik su rankiniu bagažu, tad į abi puses kelionė kainavo 340 eurų. Nedaug, bet mažai kas ryžtasi mėnesiui išvažiuoti tik su rankiniu bagažu. 😀 Tiesa, grįžtant Rabate mano lagaminą pasvėrė, o jis, žinoma, buvo per sunkus, tad teko primokėti 40 eurų ir priduoti, bet niekur kitur jo nesvėrė. Taigi, jei būčiau keliavusi su bagažu, būčiau sumokėjusi ~500 eurų (pigesnių variantų neteko rasti, nebent galbūt skrendant į kitus miestus).
Pirkau bilietus atskirai iš Vilniaus į Madridą ir atgal ir iš Madrido į Rabatą ir atgal, manau, tai pigiausias būdas. Tik persėdimai buvo labai ilgi, bet nuskrendant turėjau parą Madride (tiesą sakant, taip visai ir norėjau), per kurią apžiūrėjau miestą ir manau, kad tos paros Madridui pamatyti praktiškai pakanka, tad labai džiaugiuosi, kad taip išėjo. Grįžtant teko praleisti naktį Madrido oro uoste, tai nebuvo pati smagiausia naktis, bet ką padarysi. 🙂
Rabate mane pasitiko marokietis studentas ir nuvežė tiesiai į bendrabutį, išskrendant taip pat nuvežė į oro uostą. Reikėtų nepamiršti oro uoste išsikeisti šiek tiek dirhamų (vietinių pinigų), nes aš apie tai nepagalvojau ir nuvažiavau tik su eurais, o kita diena buvo sekmadienis ir nedirbo jokios vietos, kur galima išsikeisti pinigus, tad teko suktis iš padėties. 😀
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Nors kainos Maroke nedidelės, bet patariu pasiimti daugiau pinigų, nes TIKRAI norėsis pirkti dalykus! Ten galima rasti pigių odinių rankinių, kuprinių, nuostabiai gražių tradicinių indų ir dar daug visko. Taip pat patartina atvažiuojant pasilikti šiek tiek vietos ir svorio bagaže. 🙂
O perkantis Medinoje geriau leisti eiti derėtis marokiečiams ir, apskritai, niekuomet nesutikti su pradine kaina, nes viską galima gauti DAUG pigiau! Ypač tai galioja Marakeše, nes ten turistinis miestas ir prekeiviai linkę pradines kainas padidinti kelis kartus. Na, bet visa tai jums papasakos vietiniai, kai ten nuvažiuosite. 🙂
O šiaip galiu pasakyti, kad Marokas ir ypač Rabatas – tobulas pasirinkimas mainams. Oras geras, visuomet laikosi apie 30 laipsnių (kai tuo tarpu Fese, Marakeše ar kitur gali būti virš 40), netoli vandenynas, mieste yra ką pamatyti, bet kita vertus, jis nėra labai turistinis, tad galima labiau pajusti tikrąjį vietinio gyvenimą. Na, o geriausias dalykas šiuose mainuose – marokiečiai studentai, vieni nuostabiausių mano sutiktų žmonių.
Tiesa, aš pati buvau ten rugpjūtį, bet norint važiuoti liepą, reikėtų turėti omenyje, kad dalį mėnesio vyksta Ramadanas, kai musulmonai nevalgo ir negeria visą dieną ir dauguma vietų dieną nedirba (na ir apskritai, gali būti sudėtinga su, pvz., alkoholio vartojimu).
Apibendrinant, nė kiek nedvejodama rekomenduočiau mainus Maroke kiekvienam, ištroškusiam mėnesio, kupino nuotykių, karščio, spalvų, gražių vaizdų ir nuostabių žmonių!

 

Monika
Profesiniai mainai
Casablanca, 2015 m. liepa
Mohamed V

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Labiausiai sužavėjo žmonių svetingumas, tai, jog nuolatos esi visur kviečiamas, vaišinamas, tavimi rūpinasi ir domisi, taip pat stengiasi bendrauti visa šeima (nuo vaikų iki tik arabiškai šnekančios močiutės). Manau, kad viską, ką verta pamatyti Kasablankoje ir Maroke, pamatysite socialinėje dalyje. Vis tik, patarčiau vengti prekybos centrų, o geriau vykti į Habus – įvairiausių vietinių gėrybių turgelius. Laisvalaikį dažnai leisdavome paplūdimyje 🙂 Susisiekimas tramvajumi prastokas – yra tik dvi linijos, todėl nuo bendrabučio iki ligoninės tekdavo važiuoti apie 30 min, o iki paplūdimio – 1h. Tačiau taksi iš tiesų labai pigūs (jeigu deratės), o kaip ir minėjau mainų kolegos Kasablankoje be galo geri ir į daugelį socialinės dalies vakarų veždavo savo mašinomis 🙂 Kainos kaip ir Lietuvoje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau akušerijos – ginekologijos skyriuje, ten praleisdavau apie 4 val. per dieną. Daugiausia laiko tik stebėjau, kita vertus, atlikau kelis naktinius budėjimus, kurių metu iš tiesų  teko daug pamatyti ir padirbėti. Gydytojo neturėjau.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje. Mainų studentų apie 20. Manau, gyvenimo sąlygos buvo puikios.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimas nebuvo suteiktas.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
TOBULA. Keliavome po visą šalį, už nieką mokėti nereikėjo.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Grįžtant atgal – tragedija, persėdimo per Romą nepirkite. Niekada.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Daugiau mainų!

 

Goda
Profesiniai mainai
Rabat
, 2015 m. liepa
Hopital d’Enfants Rabat

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Marokas paliko įspūdį šalies, kuri ne tik turtinga savo įspūdingu kraštovaizdžiu (Atlanto vandenynas, Atlaso kalnai, Sahara), užburiančiais miestais, tokiais kaip mėlynasis Chefchaouen ir visad judriu Marakešu, bet ir išskirtinai svetinga. Vietiniai, su kuriais teko bendrauti, negailėjo nei laiko, nei jėgų ir suorganizavo puikią socialinę programą: po praktikos susitikdavome apžiūrėti Rabat lankytinus objektus, ėjome į Mediną, bendravome, važiavome į paplūdimius, o savaitgaliais keliavome po šalį. Visur vykdavome miesto tramvajumi arba taksi, kurie Maroke labai pigūs, arba išnuomotu autobusu, arba automobiliais, jei turėjome galimybę. Kainos, priklausomai nuo norų ir poreikių, panašios kaip Lietuvoje arba mažesnės. Be to, viešnagės Maroke metu iki liepos vidurio vyko Ramadanas, tad teko pamatyti, kaip vietiniai gyvena Ramadano metu, ir po jo – tai padėjo dar daugiau sužinoti apie kultūrą ir papročius.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau Rabat vaikų ligoninėje (Hopital d’Enfants Rabat) pirmajame pediatrijos skyriuje, kuriame guldomi pacientai, sergantys infekcinėmis ir kvėpavimo takų ligomis. Oficialiai ligoninėje turėjome praleisti apie 4 valandas, bet neretai išeidavome anksčiau, kartais likdavome ilgiau. Personalas buvo labai draugiškas ir šiltas, rezidentai mielai dalijosi turimomis žiniomis ir patirtimi. Kita vertus, dėl dviejų priežasčių: kalbos ir rezidentų užimtumo, – norint ko nors išmokti, reikėjo kaip reikiant pasistengti. Skyriuje tik viena rezidentė kalbėjo angliškai, tad, norint susišnekėti su personalu, reikėjo laisvai kalbėti prancūziškai. Pacientai bendravo tik arabiškai. Rezidentai ligoninėje dirbo daug ir buvo labai užimti, tad negalėjo daug laiko skirti „žaidimui“ su praktikantais. Bet jei buvai motyvuotas, visi keliai atviri. Apskritai, visų šį mėnesį mainuose buvusių studentų praktikos įspūdžiai labai skirtingi, tad prieš pasirenkant skyrių rekomenduoju pasiklausinėti arba jau Maroke buvusių, arba vietinių studentų.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome studentų bendrabutyje pačiame miesto centre. Nors Rabat didelis miestas, svarbiausias vietas galėjome pasiekti ir pėsčiomis. Bendrabutyje sąlygos labai paprastos, bet turėjome viską, ko reikia. Viename aukšte gyveno merginos, kitame – vaikinai, iš viso apie 18 mainų studentų viename bendrabutyje. Kambarį dalijosi du žmonės. 3-4 dušai ir tualetai viename aukšte, valomi kiekvieną dieną (kambariai – 1 k. per savaitę). Virtuvė bendra visam bendrabučiui, tad tai buvo viena mėgstamiausių mūsų susitikimų ir bendravimo vietų, kol leisdavome laiką namuose. Iki ligoninės važiuodavome taksi, nes į tą pačią ligoninę ėjome trise ir tai buvo pigiausias ir paprasčiausias variantas – užtrukdavome apie 10 min ir mokėdavome apie 0,30 Eu kiekviena. Atgal į bendrabutį – taksi arba pėsčiomis.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Mainų viduryje kiekvienas gavome maitinimui skirtus pinigus, 700 MAD, kaip ir nurodyta mainų sąlygose. Tad įprastai pusryčius ir pietus pasigamindavome bendrabutyje, o vakarieniaudavome arba bendrabutyje, arba miesto kavinėse, kur galėjome ragauti tradicinių marokietiškų patiekalų.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Buvo suorganizuota PUIKI socialinė programa, kuri šiais metais vyko liepos 2-27 dienomis. Programoje buvo ir tradiciniai mainų užsiėmimai (Welcome Dinner, International Food and Drink Party, Goodbye Party…), ir ekskursijos mieste, taip pat dvi savaitgalio kelionės (Chefchaoun&Akchour ir Marrakech) bei kiti užsiėmimai, kurių metu dalijomės savo šalių kultūriniais ypatumais. Be to, vietiniai studentai mūsų prašymu suorganizavo kelionę į Saharą. Apskritai, jie buvo labai lankstūs, tad jau susitikę derinome programą pagal mūsų norus ir poreikius.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Iki Rabat skridau lėktuvu su persėdimu Madride. Iki Maroko tiesioginių skrydžių tuo metu nebuvo, o su persėdimu galima rasti pačių įvairiausių variantų, įskaitant skrydžius pigių skrydžių bendrovėmis kaip Ryanair. Atvykus pasitiko vietiniai studentai ir padėjo įsikurti bendrabutyje.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Mano įspūdžiai iš šių mainų tiesiog puikūs, tad tikrai rekomenduoju čia atvykti, jei mėgstate keliauti!

Edita
Profesiniai mainai
Rabat
, 2015 m. liepa
Avicenna Hospital of Rabat (Ibn Sina)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Visų pirma, atvykus stebino kraštovaizdis, kuris labai skiriasi nuo esančio Europoje. Atvykau kaip tik tuo metu, kai buvo prasidėjęs Ramadano laikotarpis, dėl to pirmąsias tris liepos mėnesio savaites gyvenimas buvo visiškai kitoks nei paskutiniąją, kai Ramadanas jau buvo pasibaigęs. Ramadano laikotarpiu musulmonai dienos metu nevalgo, negeria, nerūko nuo saulėtekio, 3:30 val. iki saulėlydžio 19:45 val., todėl dienos metu gatvėje buvo galima sutikti nedaug žmonių, o visai prieš saulėlydį gatvės būdavo tuštut tuštutėlės. Viešojo maitinimo įstaigos dienos metu buvo uždarytos, veikė tik turgeliai, prekybos centrai ir greito maisto užkandinės. Ramadano metu, taip pat nepagarbu rodyti apnuogintą kūną, tad 30-35 laipsnių karštyje, nors ir nebuvo privaloma, į praktiką žingsniavom su ilgomis kelnėmis ar sijonais. Solidarizavomės ir maisto bei gėrimų klausimu – dienos metu viešose vietose stengėmės nei gerti nei valgyti. Kitas gyvenimas mieste prasidėdavo vakare (apie 22 val.), kuomet atsidarydavo viešojo maitinimo įstaigos ir žmonės išeidavo į gatves – daugiausiai vyrai sėdėdavo sausakimšose kavinukėse ar restoranėliuose, gurkšnodavo tradicinę mėtų arbatą, rūkydavo cigaretes ir mėgaudavosi vakaro vėsa. Saulei patekėjus viskas prasidėdavo iš naujo. Labiausiai lankytina vieta tapo Sahbi sulčių restoranėlis, kuriame gerdamas sultis gali ne tik atsigerti, bet ir pavalgyti (neparagavęs nesužinosi!). Mieste susisiekimas gana patogus, važinėja tramvajai, bilieto kaina 6 dirhamai. Ligoninę rytais pasiekdavome su taksi – tai būdavo kur kas patogiau ir kartais net pigiau (apie 5 dirhamai žmogui, priklausomai nuo to, kaip aiškiai angliškai beveik nekalbančiam vairuotojui pavyks išaiškinti, kur jums reikia ir prie kurių vartų jus paleisti :D). Be to mums labai pasisekė, nes Maroko kontaktiniai asmenys po pietų į socialines programas beveik visada mus veždavosi savo automobiliais.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau endokrinologijos skyriuje. Jame praleisdavau apie 3 valandas per dieną, pats skyrius nebuvo labai didelis ir kartais susidarydavo toks įspūdis, jog gydytojų yra daugiau nei pacientų. Kadangi pati specialybė nėra chirurginė, tad jokių intervencijų ar manipuliacijų taikyti neteko, praktika labiau pagrįsta bendravimu su pacientais bei teorinių žinių taikymu klinikinėje praktikoje, pvz. kaip viena liga yra diferencijuojama nuo kitos, kokie klinikiniai požymiai, koks gydymas ir panašiai. Skyriuje kiekvienam studentui buvo paskirtas jį kuruojantis gydytojas, tad man labai pasisekė, nes gavau paskutiniųjų metų rezidentę, kuri atsakinėdavo į visus klausimus, paaiškindavo visas klinikines situacijas ir beveik geriausiai skyriuje kalbėjo angliškai. Kartu su ja kartą per savaitę eidavome į polikliniką, kur galėdavom pamatyti tokių retų atvejų, apie kuriuos buvau skaičiusi tik vadovėliuose. Bet kaip ir minėjau, praktika labiau teorinė, papildanti žinių bagažą ir leidžianti prisiminti jau turimas žinias.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome visi kartu studentų bendrabutyje, pakankamai netoli ligoninės, su taksi užtrukdavo apie 10 min., su tramvajumi – apie pusvalandį, nes visgi reikėjo paeiti iki stotelės. Studentų buvo tikrai daug, vieni atvažiavo anksčiau, kiti vėliau – apie 20. Gyvenome dviviečiuose kambariuose, paprastuose, bet tikrai tvarkinguose. Turėjome bendrus dušus bei tualetus, tačiau vaikinų ir merginų buvo atskiri. Smagiausia vieta būdavo didžiulė virtuvė, kuri buvo beveik atviroje erdvėje – pagrindinė susitikimų ir planų kūrimo vieta.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Gavome dienpinigių, bet tik praktikos viduryje, tad dabar ir sunku pasakyti, ar jų visiškai pilnai užteko. Ramadano laiku valgydavome beveik visada namuose, tik vakarais kur nors išeidavome pavakarieniauti, pabūti, kai viskas mieste atsidarydavo. Maistas tikrai labai gardus, labai plati skonių įvairovė. Marokiečiai valgo labai daug visokių miltinių patiekalų pvz. įvairiausių blynų ir kitų kepinių. Būtina paragauti marokietiškos Tajine bei Pastilla.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa tikrai labai puiki – mainų komitetą sudaro tiek žmonių, kad atrodo kiekvienam atvykusiam yra po du ar tris kontaktinius žmones, tad visada buvome apsupti besirūpinančių marokiečių, kurie ir su automobiliais visur nuveždavo ir palydėdavo iki turgaus, jei tik reikia – labai šilti, draugiški ir smagūs žmonės! Savaitgaliais keliavome po kitus miestus, tokius kaip Marakesh, Shefshauen, Casablanca – tai miestai, su daugybe lankytinų vietų, bei gražių vaizdų. Kelionės būdavo pilnai suorganizuotos, mokėti už jas taip pat beveik nereikėjo. Taip pat, paprašėme kelionės į Sacharą, už kurią teko mokėti, tačiau ji buvo suplanuota nuo A iki Z, kartu vyko ir vietiniai studentai, o įspūdžių, nuotraukų ir prisiminimų, daugiau nei galima įsivaizduoti. Lankėmės kalnuose, maudėmės kriokliuose, miegojome Sacharoje po atviru dangumi – net sunku nupasakoti, reikia pačiam patirti 🙂
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Tiesioginių skrydžių iki Rabato nėra arba jie labai brangūs, tad vykau su persėdimu. Geriau paieškojus galima nuskristi tikrai pigiai, nes skraido pigių oro linijų bendrovės, tik bagažas kainuoja kiek daugiau, tad vykau maršrutu Vilnius-Londonas-Rabat, o grįžau Fez-Barselona-Vilnius, sustodama po keletą dienų apsižvalgyti Londone ir Barselonoje.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Šis mėnesis praleistas Rabate buvo vienas įspūdingiausių – nauja kultūrinė patirtis, tikrai gera praktika, puiki socialinė programa ir būrys naujų draugų bei pažįstamų.

 

Gabija
Profesiniai mainai
Rabat
, 2015 m. liepa
Sheikh Zaid Hospital

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Pirmas dalykas, kuris nustebina Maroke – Ramadanas. Šiemet jis truko iki liepos 17 d. (kasmet jis „pasislenka“ atgal ~11 dienų). Jo metu visi Maroko gyventojai privalo (pagal įstatymus) pasnikauti. Demonstratyviai dienos metu gatvėje valgantį ar geriantį žmogų gali ir suimti. Žinoma, turistams tai neprivaloma, tačiau gerbdami vietinių tradicijas ir savo draugus marokiečius mes visi tikrai stengėmės viešai ir prie jų nevalgyti ir negerti. Taip pat (net ir sutemus) derėtų dėvėti ilgas kelnes, marškinėlius ilgom rankovėm ir t.t. Žinoma, Maroko karštyje tai nėra labai smagu, bet kiekvieną kartą kai išdrįsdavom išeiti šiek tiek mažiau apsirengę sulaukdavome keistų ir nepatenkintų praeivių žvilgsnių. Ramadano metu visą dieną miestas būna gana ramus, daugelis kavinių ir kai kurios parduotuvės uždarytos, visi, kas tik gali, miega ir ilsisi, darbą pradeda kiek galima vėliau. Todėl vėluodami į ligoninę žinodavome, kad mus prižiūrintys gydytojai turbūt vėluos dar labiau;D Taip pat Ramadano metu negalima lankyti mečečių, nes jos šiuo metu skirtos tik tikintiesiems. Miestas atgyja vakare, apie 22 val. kai viskas atsidaro ir marokiečiai po Ramadano „“pusryčių““ išeina pasedėti kavinėse, pabendrauti. Mes greitai pripratome prie tokio gyvenimo ritmo ir tradicinių vakarinių pasidedėjimų kavinėse. Dažniausiai – sulčių bare “Sahbi““, kuriame už šiek tiek daugiau nei 1 eurą gali gauti „“sulčių““, kurios tokios tirštos, kad jas vartoti galėsi tik šaukšteliu. Didžioji dalis mūsų vieną dieną pabandė ir pasnikauti. Aš su dar viena mergina mergina pratęsėme šį eksperimentą iki pat Ramadano pabaigos – 4 dienas. Pasirodo tai ne taip sunku, kaip atrodo, net einant į ligoninę ir užsiimant kitos veiklom Maroko karštyje. Sunkiausia būdavo po beveik paros nevalgymo 20 val. per kelias minutes siaubingai prisivalgyt;D Taip pat kasdien pro praktikos bent porą valandų miegodavau, todėl jaučiausi pramiegojus visą tą savaitę;D Ramadanui pasibaigus vyksta šventė, šeimos susirenka ir, žinoma, valgo. Mus visus taip pat pasikvietė marokiečių CP šeimos, gerai pamaitino ir supažindino su savo tradicijomis. Po Ramadano miestas labai pasikeitė. Buvo keista matyti kavines veikiančias dieną, tačiau jos ir užsidarydavo iki vidurnakčio. Pasirodo Ramadanas buvo naudingas mūsų naktiniam gyvenimui;D Taip pat buvo galima parduotuvėse nusipirkti alkoholio (Ramadano metu jo negalima rasti NIEKUR), atsidarė barai ir pub’ai. Žinoma tokių vietų egzistavimas yra įdomus, kaip ir faktas, kad marokiečiai turi vietinį Kasablankoje gaminamą alų, kadangi vietiniams gyventojais alkoholį vartoti draudžia ne tik tikėjimas, bet ir įstatymai, o Rabatas toli gražu nėra turistinis miestas. Alkoholio kainos čia didelės lyginant ne tik su kitomis prekėmis, bet ir su Europa. Taip pat stebino marokietiškas maistas, kuris yra klaikiai saldus. Turbūt 90% nacionalinio maisto yra pagaminta beveik vien iš cukraus;D Ir iš migdolų. Net į vištienos pyragą jie deda abu šiuos ingredientus. O jų tradicinė mėtų arbata, tai išvis labiau primena cukraus syrupą, nei arbatą. Taip pat maistas neretai labai riebus – įviariausi blyneliai ir pyragėliai yra tipinis Ramadano maistas. Skanu, bet greitai pasiilgsti kažko legvesnio. Ir nesaldaus. Visgi be saldumo yra dar keturi skoniai;D Būnant Maroke būtina pamatyti Chefchouen’ą, Marrakech’ą, dykumą, kalnus ir žinoma apsilankyti „Sahbi“. Kainos čia išties mažos, tiek parduotuvėse, tiek daugumoje kavinių. Ypač pigūs ir skanūs vaisiai ir daržovės. O tikrų sulčių grįžus į Lietuvą ieškojau visur, tačiau teko pasiduoti, nes pas mus viskas pagaminta iš koncentrato;D Susisiekimo sistema Rabate – tramvajus ir taxi. Dažniausiai naudojomės taxi paslaugomis, nes tramvajaus vienkartinis bilietėlis kainavo 6 dirhamus, o taxi važiuojant tryse iki ligoninės – daugiausiai 5. Greita, patogu ir tiesiai į vietą. Taksistai naudodavo taksometrus ir bent manęs niekada apgauti nebandė.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau Neonatal and Pediatric ICU skyriuje. Iš tiesų praktiką turėjau atlikti kitame skyriuje – traumatologijos, – tačiau ten nuvykus paaiškėjo, kad niekas nekalba angliškai ir šiaip nėra itin nusiteikę mokyti užsieniečius studentus. Naujasis skyrius buvo privačioje ligoninėje, todėl čia daug daugiau personalo kalbėjo angliškai, tačiau pacientų ir veiklos buvo daug mažiau. Taip pat neteko pamatyti ir tokių didelių kontrastų tarp Maroko ir Europos šalių sveikatos apsaugos sistemų, kokius stebėjo studentai, atlikę praktiką viešosiose ligoninėse. Ligoninėje kasdien pralesidavau apie 3 valandas (nuo 9 iki 12), nebent vykdavo kažkas įdomesnio, bet deja tai pasitaikydavao retai. Praktikos metu daugiausiai teko stebėti skyriaus personalo darbą, dalyvauti rytinėse vizitacijose, aptarti atvejus su gydytojais, tačiau daryti pačiai nelabai buvo ko, nes skyriuje buvo vos keli kūdikiai, dažnai labai sunkios būklės. Ir šiaip – į tokias mažas kraujagysles ir seselėms sunkiai sekėsi kateterį įvesti, todėl tokių ir panašių procedūru mums atlikti niekas nesiūlė. Šiame skyriuje buvome tryse, dažniausiai mus prižiūrėdavo skyriaus vadovas, kartais kiti du gydytojai, kurie mokėjo anglų kalbą. Atsiliepimai iš kituose skyriuose buvusių studentų labai skirtingi. Vieniems pasisekė gauti tikrai neblogą praktiką, kitiems, kaip ir man, didžiąją dalį laiko teko nuobodžiauti slankiojant po skyrių ir laukiant, kol pasirodys gydytojas, norintis jiems kažką parodyti. Net chirurginiuose skyriuose studentams teko nemažai laiko ramstyti sienas, o traumatologijos skyriuje man buvo pasakyta, kad studentai į operacijas eiti negali. Didelė problema Maroke – kalba. Dauguma gydytojų ir seselių tikrai labai draugiški ir mielai tave mokytų ar įtrauktų į darbą, tačiau nemoka angliškai. Prancūzų kalbos žinios Maroke tikrai labai praverčia. Labiausiai patenkinti studentai buvo endokrinologijos, infekcinių ligų, akušerijos ir ginekologijos (bet tik viešojoje ligoninėje) skyriuose, tačiau tai labai priklausė nuo jiems tekusių gydytojų ir to, kad dauguma jų kalbėjo prancūziškai.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje. Bendrabutis labai paprastas, bet gyvenimo sąlygos tikrai geros. Gyvenome dviviečiuose kambariuose, viename aukšte tik merginos, kitame – tik vaikinai. Iš viso mūsų buvo 16 SCOPE studentų ir dar 7 SCORE. Bendrabutyje nebuvo oro kondicionieriaus, tačiau visada miegodavome prie atviro lango ir tikrai nebuvo per karšta. Dušai ir tualetai bendri, tačiau atskiri kiekvienam aukštui. Koridoriai buvo valomi kasdien, kambariai – kas dvi savaites. Virtuvė buvo viena bendra visiems, erdvi, įrengta pusiau lauke, pusiau viduj, todėl, esant tokiam šiltam orui, joje buvo labai malonu sedėti. Ten, gamindami ir dalindamiesi įspūdžiais, ir praleisdavome nemažai savo laisvo laiko. Indų ir įrankių buvo parūpinę mainų koordinatoriai. Skalbyklos bendrabutyje nebuvo, todėl nešdavome drabužius į netoli esančią. Nešdavome visi kartu kartą/du per savaitę, todėl kainuodavo apie 2 eurus kiekvienam. Bendabučio budėtojai buvo labai malonus, visuomet pasiūlydavo savo marokietiško maisto, nepykdavo jei grįždavom vėliau ir šiaip bandė su mumis gražiai bendrauti, nors kalbos barjeras tam ir trukdė. Vienintelis dalykas kurio trūko – internetas. Bendrabutyje bevielį galėjome pagauti nebent ant laiptų (todėl ten nuolat būriavosi visi norintys pabendrauti su namie likusiais draugais ir artimaisiais), nes jis iš tiesų priklausė budėtojams. Be to jis buvo siaubingai lėtas. Kaip, tiesą sakant, ir visur kitur Maroke. Mobilus internetas veikė šiek tiek greičiau, be to buvo labai pigus, todėl jį dažniausiai ir naudodavau. Išnaudojau 8 GB ;D Ligoninė taip pat buvo tolokai – privati apie valanda kelio pėsčiomis, kitos – 30-40 min. Tačiau kadangi taxi čia pigūs, dažniausiai kooperuodavomės su kitais mainų studentais ir į praktiką važiuodavome jais. Trukdavo apie 10 min.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimo nebuvo, gavome dienpinigius – 700 dirhamų (~63 Eur). Maroke viskas tikrai nebrangu, tai valgant vien makaronus manau užtektų ir visą mėnesį išsimaitinti. Vaikštant po kavines ir restoranus žinoma neužteko;D Bendrabutyje dažniausiai kartu pavalgydavom pusryčius ir priešpiečius/pietus grįžę po praktikos, o pačiame vakare (~22 val.) kai sutemdavo, marokiečiai suvalgydavo savo Ramadano „pusryčius“ ir visos kavinės atsidarydavo, eidavome į miestą pavalgyti ar tiesiog išgerti arbatos, sulčių. Beje, nuo pat mėnesio pradžios bandėme ieškoti tradicinių marokietiškų patiekalų pvz. kuskuso, tačiau jo gavome paragauti tik pasibaigus Ramadanui, kadangi jo metu beveik visi tradicinį maistą tiekiantys rastoranai pereina prie specialaus Ramadano meniu ir kitų patiekalų negamina. Tai galima suprasti, nes daugelį marokiečių po sočios vakarienės/pusryčių namie mieste matydavome tik gurkšnojančius arbatą. Ir rūkančius, žinoma.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo organizuojama beveik kas diena. Per visą mėnesį turėjo gal tik 5 laisvas dienas. Programą sudarė trys savaitgalio kelionės (į Chefchaouen’ą ir Akchour, Marrakech’ą ir dykumą), diena Kasablakoje, vietinių Rabato garsenybių lankymas, welcome, goodbye ir nacionalinio maisto ir gėrimų vakarėliai, Ramadano “pusryčiai” papludimyje, kelionės į paplūdimius, Mediną (turgų), vakarai kavinėse ir t.t. Keliavome po kalnus, maudėmes kriokliuose, jojome ant kupranugarių, miegojome naktį dykumoje po žvaigždėmis… Žodžiu, veiklos ir įspūdžių tikrai netrūko:) Savaitgalio kelionės į Chechaouen’ą ir Marrakech’ą buvo nemokamos. Kelionė į dykumą iš pradžių nebuvo suplanuota, tačiau kadangi visi labai norėjome ją pamatyti, marokiečiai CP mums viską suplavo taip, kad patiems nė piršto nereikėjo pajudinti, tik susimokėti. Vienintelė problema su marokietiška socialine programa – viskas visada vėluodavo. Mūsų CP dažnai mus veždavosi savo automobilias. Tai žinoma labai patogu, tačiau jei vienas iš jų vėluodavo, visi turėdavome laukti. Laukti teko nuo 10 min iki 1,5 val. Nejuokauju;D Taigi prie nuolatinio laukimo čia teks priprasti. Mums tas kone kasdieninis sedėjimas ant bendrabučio laiptų tapo dar viena tradicija ir socializavimosi būdu;D
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau lėktuvu, Ryanair oro linijomis. Už bilietus į priekį (Kaunas-Londonas-Rabatas) sumokėjau apie 105 eurus be papildomo bagažo. Turėjau persėdimą Londone, todėl ten dar pasisvečiavau kelias dienas. Kiek pastebėjau pigiausi bilietai ir yra per Londoną. Skrendantiems į Maroką labai pasisekė, nes Raynairas ten skraido net į kelis oro uostus – Rabat, Casablanca, Fez, Marrakech, Agadir ir t.t. Bilietus pirkau gegužės pabaigoje, bet jei nebūčiau sudvejojus ir pirkus kovą, būčiau sutaupius dar beveik 30 eurų. Todėl siūlau sekti kainas ir į Maroką galite nuskristi tikrai sąlyginai nebrangiai. Pvz. skrisdamos atgal su drauge sustojome Barcelonoje. Skrydis Fez-Barcelona kainavo ~30 eur. Oro uoste pasitiko vietiniai studentai. Tuo pačiu lėktuvu atvykome keturios mainų studentės, taigi būtų užtekę ir vieno CP, tačiau mus pasitiko net keturi. Taigi Maroke jumis tikrai bus puikiai pasirūpinta:)
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Jei mainuose tau svarbiausia – praktika, Maroko siūlau nesirinkti, nes, deja, negali būti tikras, kad čia ją gausi, tokią kokios tikiesi. Tačiau jei nori suderinti viską – pabuvoti neeuropietiškoje ligoninėje Afrikoje, valgyti Ramadano psuryčius su savo gydytojais ir seselėmis budėjimo metu, išsimaudyti vandenyne, praleisti savaitgalį visiškai mėlyname miestelyje, vaikščioti po kalnus, pamatyti dykumą nuo kupranugario nugaros ir susirasti daugybę draugų ne tik iš Maroko, bet ir iš kitų pasaulio šalių, Marokas – geriausias pasirinkimas. Taip pat negaliu nepaminėti: nors Maroke lietus vasarą – retenybė, mums ten būnant lijo net tris kartus. Vieną – kaip buvome labai arti dykumos. Todėl juokaudavome, kad Lietuviai net į dykumą lietų atsineša:)

 

Monika
Profesiniai mainai
Rabat, 2014 m. rugpjūtis
Hopital Shaikh Zayed/Hopital des Specialites

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Rabat labai modernus, gan europietiškas miestas, šalia yra vandenynas ir daug paplūdymių, tad po praktikos tikrai yra ką veikti.  Žmonės svetingi ir malonūs, tačiau būnant ten turi laikytis tam tikrų musulmoniškų etiketo taisyklių, pvz.: dėvėti tik uždarus drabužius. Pats Marokas labai įspūdingas ir įvairus- gali rasti ir senoviškų miestų, su savita architektūra ir pačių moderniausių, tik turistams skirtų miestelių. Nuostabiausia, kad čia gali pamatyti viską – kalnus, lygumas, Sacharą, vandenyną.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktikos metu pakliuvau į neonatologijos reanimacijos skyrių, kuris buvo privačioje ir bene geriausioje Maroko ligoninėje. Daktarai buvo be galo malonūs ir gerbiantys svetimtaučius, leido viską daryti, kur tik rodėme susidomėjimą, vedė ventiliavimo, intubavimo, skubios pagalbos pamokas. Stebėjome ir asistavome operacijose. Vakarais ir naktimis gavau galimybę budėti akių traumų skyriuje, kur gydytojai taip pat leido pačiai pabandyti pasirūpinti pacientais.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau puikiame, naujame bendrabutyje, kuris buvo 15 min. pėstute nuo ligoninės.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Kiekvienas gavome 700Dh, kuriuos leidome maistui. Teko ir mieste valgyti ir gamintis bendrabutyje. Vietinis maistas labai saldus, bet tikrai skanus: mėtų arbata, tadžinai, šviežių vaisių sultys, kuskusas ir t.t.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa pati puikiausia: apkeliavome bene 10 miestų, laiką leidome paplūdimiuose, apžiūrėjome pačias svarbiausias turistines ir ne tik turistines  vietas, išragavome visą vietinį maistą, galėjome mokytis plaukioti banglentėmis, vandens motociklais, laiką leidome medinoje, keliavome pėsčiomis po kalnus, Saharą.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Kelionė buvo lengva ir be nesklandumų.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Verta saugotis kišenvagių – nemažai iš mano grupės nuo to nukentėjo. Taip pat atsargiai rinktis maistą – nė vienas neapsiėjome be vaistų nuo skrandžio problemų.

 

Rūta
Profesiniai mainai
Rabat, 2014 m. rugpjūtis
Hopital Cheikh Zaid

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Marokas – įspūdinga ir labai įvairi šalis tiek kultūros, tiek gamtos, tiek viso kito atžvilgiu. Rabat yra puikus miestas, turintis gerą susisiekimą, nėra per daug apkrautas žmonėmis ir turistais
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau „Hopital Cheikh Zaid“ ligoninėje, vidaus ligų skyriuje. Ligoninėje reikėjo būti darbo dienomis 8:00-12:00. Priklausomai nuo pacientų skaičiaus ir tą dieną supervizuojančio gydytojo, laiką leisdavome stebėdami echoskopijas, širdies kateterizacijas, vizituodami pacientus skyriuje, konsultuodami pacientus priėmimo kambaryje, stebėdami operacijas. Pacientų buvo nedaug, nes ligoninė yra pusiau privati.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome studentų bendrabutyje, kambaryje po du žmones. Turėjome savo mini virtuvėlą, tualetą ir dušą. Švaru, tvarkinga, bendrabutis saugomas apsauginių. Merginos ir vaikinai gyvena atskiruose pastatuose ir vieni į kitų bendrabučius negali įeiti.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Valgydavome įvairiai. Dažniausiai pietaudavome valgykloje (būtinai reikia pasakyti perkant maistą, kad esi studentas, nes tada dvigubai pigiau būna), o vakarienės paprastai eidavom kažkur į miestą. Maistas tikrai ne visur yra švarus, tad reikėtų apie tai pagalvoti prieš renkantis vietą, kur valgyti (geriausia patarimų klausti vietinių studentų). Kainos padorios, panašiai kaip pas mus. Tiesa, bendrabutyje gamintis maistą sąlygos prastos.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Oficialiai turėjau CP, kurio niekad nemačiau (jis buvo išvykęs į mainus), tačiau per visą mėnesį visais atvažiavusiais studentais rūpinosi apie 10 marokiečių, kurie buvo labai atsidavę savo darbui ir be galo mumis visais rūpinosi. Kiekvieną savaitgalį buvo organizuojamos išvykos, praktiškai kiekvieną popietę ar vakarą buvo galima kažkur išeiti kartu su vietiniais. Socialinė programa buvo puiki..
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Kadangi atskridome į patį Rabat, mus pasitiko oro uoste,  nuotykių išvengėme..
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Marokas turi labai daug ir labai įspūdingų vietų, tad jei nuspręsite ten keliauti, taupykite pinigus, kad galėtumėt sau leisti kuo daugiau pamatyti ir patirti.

 

Iveta
Moksliniai mainai
Casablanca, 2014 m. liepa
Hospital d‘Enfants Abdenalim Harouchi

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Casablanca pasirodė vienas gražiausių Maroko miestų (kartu su Chefchaouen). Casablanca – grakštus didmiestis, kuriame sunku pajusti, kad, iš tiesų, esi skurdžioje šalyje. Marokas sužavi ir užburia savita kultūra, spalvomis, moterų grožiu ir įvairialype gamta. Vietiniai be galo draugiški ir atlaidūs turistams – ne veltui šalis linksniuojama kaip europietiškiausia musulmoniška šalis. Nors akiai neįprastų vaizdinių visgi netrūksta: nuo karaliaus nuotraukų ir vėliavų visur,  iki kobrų miesto aikštėje. Taip pat sunku pamiršti ypač saldžius ir pigius vaisius, kurių gali nusipirkti ant kiekvieno kampo.
Įspūdžiai apie praktiką:

Sąlygos ligoninėje (praktiką atlikau valstybinėje ligoninėje, vaikų reanimacijoje) aiškiai sako, kad Marokas yra trečiojo pasaulio šalis: ligoninė sena, daug ko trūksta (vaistų, dezinfektanto, vienkartinių priemonių), aseptikos ir antiseptikos reikalavimai labai liberalūs. Teko matyti nemažai tuberkuliozinių meningitų, stabligę, Siamo dvynius. Personalas labai draugiškas, padės, paaiškins, pamokys, nors angliškai kalba toli gražu ne visi (prancūziškai kalba visas personalas, o pacientai daugiausia arabiškai). Ligoninės teritorija labai didelė (kiekvienas skyrius – atskiras 2-5 aukštų pastatas
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome studentų bendrabutyje. Nuo jo iki tramvajaus stotelės buvo daugmaž 10-15 min kelio (tramvajumi iki ligoninės stotelės apie 20 min). Bendrabutyje kambariai dviviečiai, tvarkingi, visas bendrabutis statytas neseniai. Merginų ir vaikinų korpusai griežtai atskirti, bet yra bendravimo erdvė. Bendrabutyje yra skalbykla (neveikė daugiau negu pusę kelionės laiko) ir maža maisto parduotuvėlė. Nuo bendrabučio iki artimiausios maisto prekių parduotuvės 5 min tramvajumi.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Mainuose buvau ramadano metu, taigi jokio oficialaus maitinimo nebuvo – dienos metu praktiškai jokios maitinimo įstaigos nedirbo. Gavome 700 MAD ir maistu rūpinomės patys. Dažniausiai tekdavo pietauti McDonald‘s, KFC ir panašiose vietose.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Veiklos buvo labai daug, beveik kiekvieną dieną buvo sugalvota kažką veikti: darbo dienomis keliavome po miestą, ėjome į mediną, muziejų, prie jūros, surfinome, stebėjome Pasaulio futbolo čempionatą ir kt., o savaitgaliais keliavome po Maroką. Vienos savaitgalio kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo padengtos.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Tiesioginio skrydžio nėra, į priekį keliavau per Frankfurtą su Lufthansa, grįžau – per Briuselį su Royal Air Morocco ir Brussels Airlines. Kelionė, neskaitant nedidelių nesklandumų, buvo gera.

Iveta
Moksliniai mainai
Casablanca, 2014 m. liepa
Hospital d‘Enfants Abdenalim Harouchi

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Casablanca pasirodė vienas gražiausių Maroko miestų (kartu su Chefchaouen). Casablanca – grakštus didmiestis, kuriame sunku pajusti, kad, iš tiesų, esi skurdžioje šalyje. Marokas sužavi ir užburia savita kultūra, spalvomis, moterų grožiu ir įvairialype gamta. Vietiniai be galo draugiški ir atlaidūs turistams – ne veltui šalis linksniuojama kaip europietiškiausia musulmoniška šalis. Nors akiai neįprastų vaizdinių visgi netrūksta: nuo karaliaus nuotraukų ir vėliavų visur, iki kobrų miesto aikštėje. Taip pat sunku pamiršti ypač saldžius ir pigius vaisius, kurių gali nusipirkti ant kiekvieno kampo.
Įspūdžiai apie praktiką:

Sąlygos ligoninėje (praktiką atlikau valstybinėje ligoninėje, vaikų reanimacijoje) aiškiai sako, kad Marokas yra trečiojo pasaulio šalis: ligoninė sena, daug ko trūksta (vaistų, dezinfektanto, vienkartinių priemonių), aseptikos ir antiseptikos reikalavimai labai liberalūs. Teko matyti nemažai tuberkuliozinių meningitų, stabligę, Siamo dvynius. Personalas labai draugiškas, padės, paaiškins, pamokys, nors angliškai kalba toli gražu ne visi (prancūziškai kalba visas personalas, o pacientai daugiausia arabiškai). Ligoninės teritorija labai didelė (kiekvienas skyrius – atskiras 2-5 aukštų pastatas
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome studentų bendrabutyje. Nuo jo iki tramvajaus stotelės buvo daugmaž 10-15 min kelio (tramvajumi iki ligoninės stotelės apie 20 min). Bendrabutyje kambariai dviviečiai, tvarkingi, visas bendrabutis statytas neseniai. Merginų ir vaikinų korpusai griežtai atskirti, bet yra bendravimo erdvė. Bendrabutyje yra skalbykla (neveikė daugiau negu pusę kelionės laiko) ir maža maisto parduotuvėlė. Nuo bendrabučio iki artimiausios maisto prekių parduotuvės 5 min tramvajumi.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Mainuose buvau ramadano metu, taigi jokio oficialaus maitinimo nebuvo – dienos metu praktiškai jokios maitinimo įstaigos nedirbo. Gavome 700 MAD ir maistu rūpinomės patys. Dažniausiai tekdavo pietauti McDonald‘s, KFC ir panašiose vietose.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Veiklos buvo labai daug, beveik kiekvieną dieną buvo sugalvota kažką veikti: darbo dienomis keliavome po miestą, ėjome į mediną, muziejų, prie jūros, surfinome, stebėjome Pasaulio futbolo čempionatą ir kt., o savaitgaliais keliavome po Maroką. Vienos savaitgalio kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo padengtos.
Įspūdžiai apie kelionęiki vietos:
Tiesioginio skrydžio nėra, į priekį keliavau per Frankfurtą su Lufthansa, grįžau – per Briuselį su Royal Air Morocco ir Brussels Airlines. Kelionė, neskaitant nedidelių nesklandumų, buvo gera.