Libanas – LiMSA

Libanas

Greta
Profesiniai mainai
Beirutas, 2015 m. rugpjūtis
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Europietiškiausia arabiška šalis, kurioje teko lankytis ir niekada nemiegantis naktinis Beiruto gyvenimas – pagrindiniai įspūdžiai po praleisto mėnesio. Tai miestas, kuriame būdamas ne vietinis turistas turi apgalvoti kiekvieną būsimą žingsnį ir niekuomet negali pasielgti spontaniškai. Vis dėlto naktinio gyvenimo galimybės, kokybė ir įvairovė – įspūdingos, tad nors mieste po kelių dienų daug aplankomų objektų nebelieka, tačiau naktimis miegoti nėra kada. Na o dienomis belieka gulėti prie ligoninės paplūdimio, nes šiame karštyje, tai vienintelis dalykas, ką nori ir sugebi daryti. Taip pat didelis pliusas šaliai – gyventojų anglų kalbos mokėjimas, šia kalba pavyko susikalbėti be problemų praktiškai visose situacijose, o libaniečių draugiškumas ir noras padėti įvairiausiose situacijose taip pat žavintis. Kadangi padoraus viešojo transporto sistema Beirute ir Libane beveik neegzistuoja, pagrindinė susisiekimo priemonė taxi ir to paties atmaina – service – priimanti daugiau nei vieną keleivį, važiuojantį ta pačia kryptimi. Visumoje, Libanas brangi šalis, pradedant kainomis už maistą, paslaugas, baigiant ypač brangų naktinį gyvenimą, tad nors dalis miesto ir skendi šiukšlėse, statybose ir skurde, vis dėlto kitoje dalyje norėdamas kažkuo pasinaudoti turėsi paploninti piniginę. Pakankamas mėnesio biudžetas ~ 400 dolerių.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atilikau bendrosios chirurgijos skyriuje, tačiau ligoninės patalpų organizuotumo dėka turėjau progą rotuotis visose operacinėse, todėl pamačiau įdomių atvejų pradedant kardiochirurgija baigiant vaikų ir neurochirurgija. Ligoninėje kasdien praleisdavom 7-8val. Praktika buvo tik stebėjimas, bet ne asistavimas, tačiau tai buvo nurodyta ligoninės mainų kontrakte, tad lūkesčiai praktikinių įgūdžių gerinimui nebuvo dideli, todėl dėl to nusivilti neteko. Nuolatos prižiūrinčio gydytojo neturėjau, oficiali gydytoja tik padėjo parašus, gavome šiek tiek dėmesio iš mums priskirto rezidento, tačiau pagrindinis „darbas“ vyko su vietiniais studentais. Vis dėlto praktika buvo naudinga, todėl jog galėjome prisijungti prie vietinių studentų mokymosi, dalyvauti paskaitose, atvejų diskusijose, o visa tai šioje ligoninėje atliekama aukščiausia kokybe pagal amerikietišką sistemą.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Mūsų ligoninės studentai (~20) buvo apgyvendinti kartu viename bendrabutyje, dviviečiuose ar vienviečiuose kambariuose, dušo kambariu dalinantis dviems kambariams. Kambarių kokybė gera, tačiau didžiausia problema karščio metu – oro kondicionieriaus nebuvimas. Bendrabučio problema – religinės taisyklės, tad dažnai teko riboti vakarėlių audringumą, linksminančiąsias medžiagas bei papildomus svečius. Viso Beirute buvo apie 50 mainų studentų, kurie buvo apgyvendinti skirtingose miesto dalyse netoli savo praktikos vietų.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Viso buvimo metu, tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais, buvo suteikiamas trijų kartų per dieną maitinimas ligoninėje. Ligoninės maistas puikios kokybės, kiekis neribojamas, tad skrandžiai tikrai neliūdėjo, o papildomi kilogramai vis dar matomi pilvo srityje.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Buvo organizuojama socialinė programa visų ligoninių studentams savaitgalių metu. Kiekvieną savaitgalį abi dienas buvo organizuojamos kelionės į skirtingas Libano vietoves. Kelionės buvo nemokamos, dalies kelionių metu buvo suteikiamas maitinimas. Bendras minusas socialiniai programai – socialinės programos nebuvimas darbo dienomis ir kontaktinių asmenų pagalbos stoka.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Skrydis lėktuvu, Turkish airlines, persėdimas Stambule. Kaina ~400eurų.

 

Kristina
Profesiniai mainai
Beirutas, 2015 m. liepa
Hotel-Dieu de France

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Libaną pasirinkau neatsitiktinai, kelerius metus iš eilės girdėjau tik geriausius atsiliepimus apie mainus šioje šalyje. Tiems kas nežino, tai yra valstybė Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje, beveik visas Libanas ribojasi su Sirija ir tik iš pietų – su Izraeliu. Pati nesu labai didelė keliautoja, todėl Libanas man buvo šalis, kuri labai skyrėsi nuo bet kurios kitos, kurioje jau esu lankiusis. Miesto vaizdas: iš pradžių viskas atrodo labai neįprasta, šiek tiek baugu, tačiau jau po pirmosios savaitės akis pripranta prie įprastinio miesto vaizdo – daugybė mašinų, svarbiausios eismo taisyklės „pirmenybė važiuoti daugiausiai pyptelėjusiam“, ant kiekvieno kampo stovi kareiviai (stebi aplinką, saugo įvairius objektus, taip pat kai reikia įsitikina, kad sąžiningai ištrini nuotrauką kokio nors pastato, kurio fotografuoti nederėjo :)) Susisiekimo sistema: tiek pačiam Beirute, tiek tarp miestų populiariausias būdas nuvykti iš taško A į tašką B yra automobiliai „service“. Service mieste – lengvosios mašinos su raudona numerių lentele (nuo taxi skiriasi tuo, jog kainuoja daug mažiau ir kelyje gali paimti daugiau keleivių). Tarp miestų – service autobusiukai, principas kaip lietuviško mikroautobuso (taip pat be skiriamųjų ženklų, tik su išskirtiniais raudonais numeriais). Lankytinos vietos: visas geriausias vietas pamatėme savaitgaliais LeMSIC studentų suplanuotos socialinės programos metu.
Įspūdžiai apie praktiką:
Atlikau praktiką urologijos skyriuje. Kasdien reikėdavo ateiti 7h ryto (nebuvo labai sudėtinga, nes gyvenome 10 minučių kelio pėstute nuo jos). Beveik visada eidavau tiesiai į operacinę, ten praleisdavau apie penkias valandas. 12h visi eidavome pietauti ir po to dažniausiai į skyrių jau nebegrįždavom. Urologijos skyriuje buvo 5 rezidentai, viena iš jų – moteris, kuri mane ir prižiūrėjo (beje, ji šiek tiek įžymi, nes yra antroji per visą istoriją urologė Libane:)). Kadangi visi rezidentai ir personalas operacinėje buvo be galo šaunūs, draugiški, manimi rūpinosi ir atsakinėjo į visus jiems pateiktus klausimus, tai praktiką vertinu kaip išties naudingą. Operacinėje buvau griežtai tik stebėtoja. Gaila, jog Hotel Dieu ligoninėje neleidžiama studentams prisiliest prie paciento, tačiau tai žinojau dar prieš renkantis šalį, todėl nelikau labai nusivylusi. Dauguma mūsų, patekusių į šią ligoninę, visiškai nemokėjo prancūziškai, todėl susidūrėme ir su kalbos problema, nes ja bendrauja tiek pacientai, tiek personalas. Man, buvusiai chirurginiam skyriuje pasisekė, nes bendravimo su pacientu ten nedaug. Tačiau iš žmonių, kurie pateko į terapinius skyrius teko girdėti nusivylimų. Gydytojai kalbėdami su pacientais prancūziškai ar arabiškai ne visada turi laiko versti viską dar ir į anglų kalbą.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome devyniese universiteto Saint Joseph studentų bendrabutyje (buvome antra pagal dydį studentų grupelė Beirute, daugiausiai žmonių gyveno American University of Beirut bendrabutyje). Gyvenome 6 aukštų pastate. Kairėje pastato pusėje – merginos, dešinėje – vaikinai. Prie įėjimo sėdi 24/7 budintis prižiūrėtojas. Kiekvienam kambaryje gyvenome po 1 – 2 žmones, kiekvienas kambarys turi savo atskirą dušą bei tualetą. Virtuvė buvo bendra visam aukštui. Vasarą bendrabutis buvo apytuštis, likę tik keli vietiniai studentai. Kaip jau minėjau, merginos buvo griežtai atskirtos nuo vaikinų… ir kai sakau, kad griežtai, tai turiu galvoje, kad yra visiškai draudžiama eiti į priešingą pastato pusę, visada akylai saugo budintysis. O vakare merginų pusė būna dar ir papildomai rakinama. Bendram pasibuvimui buvo skirtas vienas kambariukas šalia budinčiojo, bet ir jo durys visada turėdavo likti atidarytos 😀 Jautėmės truputį nuskriausti tokios griežtos tvarkos, ypač girdėdami kaip laisvai leidžia laiką, kartu gamina, leidžia vakarus kitų bendrabučių gyventojai. Gerai, kad nebuvo ribojamas laikas kada turime grįžti, niekada dėl to nepriekaištaudavo. Taip pat mūsų bendrabutis galėjo pasigirti labai gera būkle (suremontuotas, švarus, kambariai valytojų tvarkomi kas savaitę, o pats geriausias dalykas buvo – kondicionierius 🙂 be kurio Libane dieną ištverti sunku (kiek žinau jo neturėjo tik AUB bendrabutis)). Kaip minėjau, vieta susisiekimo atžvilgiu buvo nebloga ~10 minučių pėstute iki ligoninės, tačiau beveik kiekvieną dieną vykstant į miesto centrą reikėdavo naudotis service paslaugomis ir kaskart mokėti 2000 lyrų į vieną pusę.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Atvykę į ligoninę gavome maitinimo kortelę. Kortelėje buvo virš 200 taškų, per vieną maitinimą (nesvarbu ar eini ryte, ar per pietus, ar vakare) gali išnaudoti iki šešių taškų. Kasdien maistas skirtingas, o kiek kartų dienoje eini pavalgyti – sprendi pats. Galima rinktis ką nori, atsižvelgiant į taškų skaičių pvz.: karštą patiekalą (4-7t), salotas(1t), vaisius (1t)… Maistas buvo skanus ir protingai paskaičiavus taškus, jo tikrai užtenka. 🙂
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Turbūt svarbiausia paminėti jog visa socialinė programa buvo nemokama (nuomotas autobusas, bilietai į visas lankytinas vietas, pusryčiai autobuse ir pietūs kokioje kavinėje). Su vietiniais iškeliaudavom tik savaitgaliais, darbo dienomis socialinę programą organizuodavomės patys. 🙂 Kelionės vienos dienos, nebuvo labai ilgos, nes Libanas pats nėra labai didelis. Socialinėje programoje dalyvavo visi mainų studentai liepai atvykę į Beirutą. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį anksti ryte (~7val) nuo bendrabučių mus visus pasiimdavo užsakytas autobusas, grįždavome tą pačią dieną, taip pat gan anksti vakare (5-6val). Per mėnesį pamatėme visas įspūdingiausias Libano lankytinas vietas, o svarbiausia – visos vietos buvo tikrai saugios ir keliaujant su vietiniais nebuvo ko nerimauti :).
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavome lėktuvu iš Vilniaus oro uosto iki Stambulo, ten persėdome į lėktuvą, skrendantį tiesiai į Beirutą. Bilietai kainavo 405 eurus. Patarimas vykstantiems – bilietą įsigyti kuo anksčiau, nes kainos sparčiai kyla.

 

Adomas
Profesiniai mainai
Beirutas, 2015 m. liepa
Hotel Dieu de France

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Labiausiai patiko libanietiška (arabiška) virtuvė:D Po praktikos galėjome mėgautis laisvu laiku ir gausybe veiklos, kurią susiorganizuodavome patys arba kurią pasiūlydavo praktikoje sutikti kiti medicinos studentai. Visi atvykę studentai greitai susidraugauja, tad linksmoje kompanijoje visida atsiranda veiklos, liūdna nebūna. Net paprastas pasivaikčiojimas po miestą drauge būna puikus 🙂 Siūlyčiau vykstanties dalyvauti visose LeMSIC organizuojamose veiklose (food and drink party, savaitgalinėse išvykose, kt.). Tikrai galima susidaryti bendrą vaizdą apie šalį, smagiai praleisti laiką. Norintiems daugiau galima (grupelėje žmonių) pakeliauti po miestą (pamatyti atokesnius rajonus) ar net šalį. Libane viešojo transporto nėra. Galimbės susiekti: taksi, servisai arba kiti vietiniai studentai, kurie turi automobilius 😀 Detaliau verta paminėti apie servisą. Turi daug panašumų su taksi, tačiau esant laisvų vietų tame pačiame maršrute gali prisijunti ir kiti keleiviai. Taip keliauti pigiau. Kitaip nei Lietuvoje, čia kainą su vairuotoju reikia aptarti iš anksto, galima derėtis (vieno serviso kaina – nuo 2000 libanietiškų lyrų). Kainos: kiek brangiau nei Lietuvoje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Atlikau praktiką neurologijos klinikoje. Vidutiniškai praktikoje praleisdavau 4 valandas. Buvau terapiniame skyriuje: pačiam su pacientais bendrauti sunku (nemokėjau arabiškai), tad rūpintis pacientu savarankiškai buvo neįmanoma. Tekdavo stebėti gydytojo ir paciento dialogus, kuriuos išversdavo vietiniai studentai. Vėliau su gydytojais ir kitais studentais aptardavome atvejį, diskutuodavome apie diagnostiką, diferencinę diagnostiką, gydymą. Dažnai buvo rengiami skyriuje klinikiniai atvejai arba trumpi seminarai apie anatomiją, fiziologiją, įvairių ligų patofiziologiją, diagnostiką, gydymą. Nuolatos turėjome gydytoją, kuri mus kuruodavo. Praktika be abejo buvo naudinga, nors manau, kad būnant šioje ligoninėje ir mokant prancūzų kalbą galima pasisemti dar daugiau žinių. Kiek pastebėjau, kitiems studentams labiausiai patikdavo chirurginio profilio praktika.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome bendrabutyje. Iš viso mieste buvo apie 30 mainų studentų, bet buvome išsiskirstę po miestą pagal ligoninių suteiktą būstą. Mūsų bendrabutyje buvo 8 studentai ir mes buvome antra pagal dydį bendruomenė. Kambariai tikrai labai geri (turėjome kondicionierius), tačiau taiksyklės griežtos. Vaikinų ir merginų blokai atskirti. Kambariai dviviečiai, turėjome savą WC ir dušą, šaldytuvą. Virtuvė bendra (visgi atskira nuo merginų). Gyvenimo sąlygas vertinu labai gerai, tačiau nemalonus faktas, kad vaikinai atskiriami nuo merginų ir neturėjome bendros patalpos, kur galėtume kartu gamint valgyti, valgyti. Turėjome nedidelį, ne itin jaukų bendrą kambarį prie pat budinčiojo. Išvada: daug laisvalaikio bendrabutyje nepraleisdavome 😀 Ligoninė nuo bendrabučio netoli 5-7 min pėstute. 🙂
Įspūdžiai apie maitinimą:
Ligoninėje buvo suteiktas maitinimas. Viskas vyko taškų sistema: gavome tam tikrą skaičių taškų, kur 6 taškus galėdavome išleisti vienam pavalgymui. Turimų taškų užtekdavo 2 kartams per dieną – pietums ir vakarienei (galima rinktis ir pusryčius, bet jie niekiniai). Man asmeniškai buvo skanu ir užtekdavo pavalgyti (gal vakarienė kiek silpnesnė). Be to vakarais visą laiką keliaudavome į miestą, tad jei nesijausdavome pavalgę – užkąsdavome ten 🙂
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo organizuojama ir ji dažniausiai vykdavo savaitgaliais (savaigalinės išvykos). Puikus dalykas – ji nemokama 🙂 Pirmoji kelionė buvo po Beirutą, o likusios po šalį. Aplankėme tikrai labai gražių, skirtingų, unikalių vietovių.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Į Libaną skridome lėktuvu su persėdimu Stambule. Bilietai kainavo apie 400 eurų. Bilietus patarčiau pirkti kuo anksčiau – galima sutaupyti. Buvome susitarę su CP, kad mus pasitiks ir pasiims iš oro uosto. Deja CP pramiegojo… Bet pavyko susisiekti su kitais žmonėmis iš LeMSIC, kurie suorganizavo taksi į gyvenamąją vietą 🙂

 

Dominykas
Profesiniai mainai
Beirutas,
2014 m. rugpjūtis
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Tikrai įdomus kraštas, daugybė įdomių lankytinų vietų.
Įspūdžiai apie praktiką:

Galėtų šiek tiek būti trumpesnė praktika ligoninėj, nes trūksta laiko socialinei programai ir kelionėms.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą 
ir kitas buities smulkmenas:
Bendrabučiai tikrai geri, arti ligoninės. Jei būtų oro kondicionieriai ar ventiliatoriai, tada išvis būtų super 😉
Įspūdžiai apie maitinimą:

Maitinimas 3 kartus ligoninėje. Aišku, ne taip skanu kaip pas mamą, bet skųstis taip pat negalima. Nežinia, kur problema, bet diarėjos nė vienas neišvengėm.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Sunku žodžiais nupasakoti. Tikrai įspūdinga.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Be problemų. Iš oro uosto pasiėmė CP.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Tragiška viešojo transporto sistema. O taksi vairuotojų išvis reikėtų vengti, aišku, jei tik įmanoma 😀

 

Gabija
Profesiniai mainai
Beirutas, liepa 2014
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Libanas, o ypač Beirutas tobula vieta jei nori pagyventi vietoje, kuri tikrai labai skiriasi nuo Lietuvos, tačiau leisti laiką norėtum su žmonėmis, kurie panašus į tave – mąsto ir linksminasi europietiškai:) Nors Libane galima rasti ir nuostabių kraštovaizdžių (žali kalnai, mėlyna jūra ir baltų akmenukų paplūdimiai), istorinių griuvėsių ir mielų jaukių miestelių, vis dėlto pribloškiančių ir kvapą atimančių vaizdų kiek labiau patyręs keliautojas ten turbūt neras. Ir pagrindinis Libano žavesys visai ne tame, o kontrastuose ir netikėtumuose, laukiančiuose kiekviename žingsnyje, gyvenimo be taisyklių dvasioje sklandančioje ore, verdančiame naktiniame gyvenime ir svarbiausia žmonėse, kurie yra draugiškiausi, maloniausi ir nuoširdžiausi, kokius iki šiol esu sutikus.
Įspūdžiai apie praktiką:

Atlikau praktiką bendrosios chirurgijos skyriuje, tačiau kadangi visos operacinės buvo vienoje vietoje (o ir išvaržos ir mastektomijos gana greitai nusibodo), teko nekartą stebėti ir plastines, urologines, kardio, pediatrines operacijas. Gydytojai, slaugai ir kitas personalas labai labai malonūs ir draugiški, be to dauguma puikiai kalba angliškai, visuomet padės, atsakys į klausimus, paskatins prieiti, pažiūrėti iš arčiau ir dar kėdę atneš, kad stovėt netektų. Ligoninė labai graži, švari ir moderni, todėl bent mums lietuviams įdomu vien jau pamatyti ligoninę “kaip iš Grey anatomijos”, kur visi laksto su pager’iais ir dezinfektantas liejasi laisvai;D Nors ligoninė privati ir tai turėtų reikšti, kad prisiliesti prie pacientų mums nebus galima, bent jau chirurginiam skyriuj čia praktikos gali gauti tiek pat kiek ir daugelyje kitų civilizuotų šalių, kuriose ketvirto kurso studentas nėra laikomas pilnateisiu gydytoju. Norint tikrai buvo galima asistuoti, laikyti kablius, susiūti žaizdą. Žinoma, kaip ir visur tai labai priklauso nuo prižiūrinčio gydytojo ir tavo paties motyvacijos ir iniciatyvumo. Kadangi vasara libaniečiai mokosi, visi chirurginių skyrių mainų studentai buvo priskirti prie vietinių studentų grupelių, kartu vizitavome ligonius, vaikščiodavome į paskaitas, kurios vyko anglų kalba ir dažniausiai būdavo tikrai įdomios. Perspėjimas studentams, mėgstantiems pamiegoti: visų chirurginių skyrių vizitacijos prasideda 6.00 ar 6.30 ryto ir dažniausiai gydytojai pageidauja, kad mainų studentai jose dalyvautų.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą
ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome benrabutyje su kitais mainų, teologijos ir kitų specialybių studentais, taip pat studentais atvykusiais į Beirutą mokytis arabų kalbos. Su kai kuriais teko susidraugauti ir jie papildė mūsų ir taip margą mainų studentų būrį. Dar prieš atvažiuojant buvome prigąsdinti, kad bendrabutis teologinis, todėl jame turėsime laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, vakinai ir merginos turės gyventi atskiruose aukštuose ir negalės lankytis ne savo lyties aukšte. Tačiau, kaip ir visur Libane, čia šios taisyklės buvo tik teorinės, o praktiškai bendrabutyje galėjome daryti, ką norėjome, turėjome savo raktus nuo lauko durų, todėl galėjome grįžti, kada tik norim, kviestis draugus ir net juos apnakvindinti, jei lova dalintis negaila;D Populiariausia bendrabučio vieta buvo balkonas, kur visada galėjai rasti kompaniją, sužinoti naujienas ir vakaro planus. Kambariuose gyvenome po vieną/du, turėjome vonios kambarius trims žmonėms (blokui), šaldytuvas buvo vienas visam aukštui, virtuvė viena visam bendrabučiui, bet kadangi mus išties gausiai ir skaniai maitino ligoninėje, tai tikrai nebuvo problema. Taip pat bendrabutyje buvo skalbimo mašinos, lygintuvai, televizoriaus kambarys… Žodžiu bent man geram gyvenimui nieko netrūko. Tiesa, vietinius labiausiai šiurpindavo faktas, kad mes kambariuose neturėjome oro kondicionieriaus, bet man tai nesukėlė problemų – kai gauni miegot gal 4 valandas per parą, karštis tai daryti tikrai nesutrukdys;D Studentai, atlikę praktiką kitose ligoninėse, gyveno kambariuose su kondicionieriais, tačiau tikrai negavo tokios laisvės, todėl buvo nereti mūsų ne tokio prabangaus, bet labai linksmo bendrabučio ir jo socialinės veiklos centro – balkono – lankytojai:)
Įspūdžiai apie maitinimą:

Valgėm ligoninės valgykloje. Gavom korteles su kuriomis galėjome visą savaitę per dieną tris kartus imti ką norime, krautis į maišus ir temptis namo, maitinti jau minėtus bendrabučio draugus ir taip toliau. Maistas buvo paprastas, bet tikrai skanus, pusryčiams gaudavom blynelių, kiaušinių visais pavidalais, croisant’ų, kavos, žinoma, kurią visi pliaupė kaip gyvybės eliksyrą, pietums ir vakarienei sriubų, salotų, troškinių ir t.t., taip pat įvairiausių desertų, ledų, vaisių, sulčių… O tiek kolos ir skrudintų bulvyčių, kiek suvalgiau per tą mėnesį turbūt gyvenime valgius nebuvau (bet kaip neimsi, jei nemokamai?..). Na trumpai tariant alkanas niekas neliko;D Beje, šią liepa musulmonai šventė ramadaną, kas mums išėjo tik į naudą, nes valgykla veikė iki vėlaus vakaro, o diena nebūdavo eilių besitesiančių iki durų ir už jų, kurias teko stebėti paskutines praktikos dienas, kai vietiniams nebereikėjo pasnikauti.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Socialinė programa buvo keturios šeštadieninės ir viena penktadieninį kelionė į pagrindines sightseeing’o vietas (Byblos, Baalbek, Sydon, Tyre, Jeita Grotto, kedrų rezervatą ir t.t.), taip pat turas po Beirutą, apsilankymas garsiajame Skybar klube. Verta paminėti, kad visa socialinė programa yra nemokama! O dar jos metu mus nemokamai maitindavo tradiciniu libanietišku maistu, kuris yra beprotiškai skanus (bent mūsų grupėje nemačiau žmogaus, kuriam jis būtų nepatikęs) ir kurio visada būna beprotiškai daug (kaip mums sakė, tuščia lėkštė čia reiškia, kad tu dar alkanas, o klausimas “ar čia jau viskas?”, kad reikia dar…). Libaniečių socialinės programos ritmas tikrai kitoks, nei čia pas mus Lietuvoje: jie mums parodydavo viena/dvi sightseeing’o vietas, o tada vešdavo pavalgyt arba ledų arba paragauti vyno. Kitaip tariant nepervargindavo, juk taip karšta;D Taip pat CP stengdavosi kuo dažniau ir kuo gausiau prie mūsų prisijungti kelionių metu ar šiaip aplankyti, nusivesti kur nors, nors ir būdavo tikrai užimti, nes Libane visi medicinos studentai liepa mokosi (ir šiaip mokosi 24/7 visus metus…).
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Už lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal mokėjau 1300 Lt ir tai turbūt šiuo metu yra vienas pigiausių variantų. Iš oro uosto studentus privalo pasiimti CP arba atsiųsti apmokėtą taksi. Mane iš oro uosto pasiėmė draugai, kurie žinojo, kur yra bendrabutis, todėl pačiai nuotykių kelionėje iki vietos patirti neteko, tačiau nemažai kitų studentų užtruko pusvalandį, valandą ar net daugiau ieškodami bendrabučio dėl libaniečių keistos tradicijos nežymėti gatvių ir visiškai nenaudoti namų numerių. Jie šventai įsitikinę, kad sistema “klausk ir tau bus atsakyta” veikia be priekaištų, tačiau mums ne kartą teko savu kailiu patirti, kad ji galioja tik vietiniams…
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Beirutas – tai vieta, į kurią žmonės sugrįžta. Per mėnesį sutikau ne vieną žmogų, kuris čia lankosi ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą. Tai keista šalis ir tikrai ne kiekvienam skirta, bet tie, kurie pamilsta šį “trenktą”, didžiulį, bet kartu labai jaukų miestą ir jo žmones, tai jau visam gyvenimui. Aš tikrai esu viena iš tokių:)

 

Kristijonas
Profesiniai mainai
Beirutas, liepa 2013
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas labai didelis ir daugumoje rajonų netvarkingas (tai būdinga daugeliui arabų šalių). Tačiau ta netvarka neįkyri ir diskomforto nesukelia. Daug amerikietiškų restoranų, gražus universitetas. Šalis turi daug ispudingų senovinių paminklų ir kitokių lankytinų vietų. Visada šviečia saulė ir yra karšta.
Ispūdžiai apie praktiką:

Dirbome geriausioje Libano ligoninėje. Ji yra privati ir brangi, galbūt todėl mums nebuvo leidžiama liestis prie pacientų, asistuoti operacijose. Tai pagrindinis mainų minusas. Gydytojai labai malonūs, geranoriški, visi kalba angliškai.
Ispūdžiai apie apgyvendinimą
ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome paprastame bendrabutyje, dviviečiame kambaryje. Kelios minutės pesčiomis iki ligoninės. Vonia ir tualetas bedri dviems kambariams. Apgyvendinimo sąlygos geros.
Įspūdžiai apie maitinimą:

Puikus, 3 kartus per dieną ligoninės valgykloje
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Puiki, kiekvieną savaitgalį ekskursijos po šalį.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Sklandus, is oro uosto mus paėmė atsakingas kontaktinis asmuo ir savo mašina nuvežė iki bendrabučio.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Rekomenduoju visiems Libano profesinių mainų programą.

 

Petras
Profesiniai mainai
Beirutas, liepa 
2013
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Situacija saugi, priešingai nei rašo žiniasklaida, yra labai daug ką pamatyti, juk toje žemėje visa civilizacija kūrėsi, todėl labai įdomu.
Ispūdžiai apie praktiką:

Praktikos pradžioje gydytoja paklausė, ko aš noriu, viską ir gavau.
Ispūdžiai apie apgyvendinimą
ir kitas buities smulkmenas:
Apgyvendinimas nebuvo 5 žvaigždučių viešbutyje, bet studentui tikrai pakako. Tiek, kad baisiai karšta…
Įspūdžiai apie maitinimą:

Nemokamas, geriau ir būti negali.
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Nemokama ir įspūdinga, geriau ir būti negali.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Pasiimė CP, geriau ir būti negali.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Į Libaną rekomenduočiau važiuoti visiems, kurie norite privačios medicinos sistemos modelį bei prisiliesti prie šiuolaikinės civilizacijos gimimo lopšio.

 

Ieva
Profesiniai mainai
Beirutas, Liepa 2012
American University of Beirut Medical Center (AUBMC)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Visada gyvas kontrastų miestas – Beirutas. Pirmomis dienomis užgniaužia kvapą karščiu ir drėgme, kurie mums nėra įprasti. Tačiau per mėnesį adaptuojamasi prie dienos ir nakties, kurių metu daugiau negu 30 laipsnių Celsijaus, bei daugiau negu 90 procentų drėgmės ir pradedi mėgautis neįprasta kultūra, religijų (krikščionybė, islamas ir kt.) samplaika, nuostabia gamta, kraštovaizdžiu, kuris per kelias valandas kečiasi nuo pajūrio iki snieguotų viršūnių, tradiciniu maistu, skaidriais paplūdimiais, audringu naktiniu gyvenimu , bei nuoširdžiais ir visa kuo padėti pasiruošusiais vietos gyventojais.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką teko atlikti American Univeristy of Beirut Medical Centre (AUBMC). Šis kompleksas, isikūręs vienoje iš centrinių miesto dalių (Hamra), stebina savo modernumu, puikiais specialistais. Kadangi gydymas yra mokama paslauga, norint pačiam kažką atlikti reikia pasirinkti tinkamą sritį, skyrių, kuriame nori atlikti praktiką, mokėti bendrauti bei sutarti su gydytojais ir rezidentais, kurie daugiausia ir padeda bei konsultuoja atvykusius mainų dalyvius (bei vietinius studentus, kurie vasaros metu, kas mums neįprasta, turi paskaitas). Kadangi praktiką atlikau vaikų chirurgijoje, daugiausia laiko teko praleisti operacinėje. AUBMC naudojama chirurgijos sistema, kurioje vaikų chirurgija priskiriama vadinamajam B pogrupiui, kartu su bendrąja chirurgija, plastine chirurgija. Taigi, norint kažką atlikti pačiam ar bent asistuoti operacijos metu , tenka įrodyti savo sugebėjimus, įgyti gydytojo ir personalo pasitikėjimą, bei daug laiko praleisti stebint ir prašant. Kaip bebūtų, daugiausia laiko praleidžiama stebint atliekamas operacijas, bei vizituojant pacientus. Beje, pirmoji vizitacija chirurginiuose skyriuose prasideda 6:30, tad ryto miegas – neegzistuojanti sąvoka. Antrąją dienos dalį daugumai laisvas laikas, bet dažniausiai aš bent kelias valandas praleisdavau pediatrijos skyriuje, konsultacinėje poliklinikoje.

 

Paulius
Profesiniai mainai
Beirutas, 2011

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas didelis ir be galo kontrastingas. Pačiame Beirute daug ko nuveikti neišeis. Nors tai miestas, pasižymėjęs naktiniu gyvenimu, bet, deja, ne lietuvio kišenei. Žmonės – neįkyrūs, dauguma šneka anglų, prancuzų, arabų kalbomis, tad susišnekėti tikrai galima. Keliavimas mieste – taksi automobiliais ( taip vadinamas „service“ ). Jei pilnas taksi automobilis, tai vienam žmogui iki kelionės tikslo nuvykti kainuos 2000 lyrų. Būtina aplankyti „downtown“ , „Sky Bar“ (Nr.1 klubas pasaulyje. Tik pasidomėkite, kada vyks labdaros vakaras, tada sumoki ~75$ ir baras – nemokamas. Kitaip kainos tikrai kandžiosis). Būtina porą vakarų praleisti „Gymnazi“ gatvėje – tai gatvė su daug pub’ų.
Įspūdžiai apie praktiką:
Ligoninė tikrai aukšto lygio, bet, deja, privati. Visi pacientai moka nežmoniškus pinigus, todėl reikia tikrai maldauti, kad leistų tau pačiam kažką daryti. Žodžiu, ligoninėje daugiausia – stebėjimas, bet visi daktarai kalba angliškai, jei ko nors nesupranti – išverčia.

 

Dovilė
Profesiniai mainai
Beirutas, 2011

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Vidutinė temperatūra 35 laipsniai šilumos. Beirute gyvena skirtingų religijų žmonės ir musulmonai, ir krikščionys. Įspūdį paliko: kvapai ir šiukšlių krūvos, pora tarakoniukų, o šalia ištaigingi namai! Gatvėse yra „amžinas kamštis“. Daug taksi, todėl nėra sudėtinga keliauti, bet reikia būti pasiruošus kamštyje praleisti nemažai laiko. Visi žmonės tave stebi, tie, kurie įsidrąsina ima klausinėti, iš kur esi. O baruose ir klubuose visi labai draugiškai bendrauja, siūlo nupirkti išgerti, „parodyt miestą“ – todėl reikia būti atsargiu.
Įspūdžiai apie praktiką:
Aš praktiką atlikau širdies ir krūtinės ląstos chirurgijos skyriuje. Gydytojai draugiški, noriai bendrauja anglų kalba, tačiau praktikos prasme nėra labai gerai, nes asistuoti neduoda. Taigi, viską gali išmokti tik teoriškai.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenimas buvo geras, tik nebuvo kondicionieriaus, todėl miegoti būdavo labai karšta. Taip pat triukšminga: atsidarius langą girdimas mašinų pypsėjimas ir statybų garsai.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Man maitinimas patiko, valgėm ligoninės valgykloje 3 kartus per dieną. Valgėm daug, taigi, jeigu rūpiniesi savo svoriu – būk atsargus, nes papildomi kilogramai tavęs laukia su kiekvienu kąsniu.
Įspūdžiai apie kelionę:
Man keliauti nebuvo sudėtinga. Yra tiesioginis skrydis Ryga-Beirutas, kuris trunka 4 valandas. Aš bilietą pirkau į vieną pusę ir labai anksti, tik sužinojus šalį, į kurią keliausiu, tad bilieto kaina buvo 800 litų.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Jei tu esi šviesiaplaukė lietuvaitė ir tau trūksta malonaus (ir nelabai) vyrų dėmėsio – pirmyn! Libanas puiki vieta užpildyti šią gyvenimo spragą.

Gintarė
Moksliniai mainai
Beirutas, 2015 m. liepa
American University of Beirut (AUB)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Beirutas – niekada nemiegantis miestas. Čia bet kurią savaitės dieną atsiras, kur išeiti bei ką nuveikti. Bent aš čia jaučiausi ganėtinai saugiai tiek dieną, tiek naktį. Žmonės labai draugiški, noriai padeda, dauguma laisvai kalba anglų, arabų, prancūzų kalbomis. Visos parduotuvės kaip Lietuvoje, o norint atrasti arabišką dvasią tenka pavažiuoti kiek giliau į šalį. Susisiekimo sistema šalyje gana prasta. Vietiniai dažnai net į tolimiausius šalies kampelius rekomenduoja važiuoti taksi, tačiau tai gana brangu. Yra keletas tarpmiestinių autobusų maršrutų (teko naudotis, tai tikrai rekomenduoju). Mašinos nuomotis nesiūlyčiau, nes vairuoja jie visgi gana nutrūtgalviškai. Pačiame Beirute taip pat yra autobusai, tačiau jie stoja bet kur. Maršrutus galima išsiaiškinti Turizmo ministerijoje (kaip ir daugumą kitų naudingų dalykų). Beirute autobusu važiuoti visiškai neapsimoka. Manau, kad geriau naudotis taksi paslaugomis arba, ypač jeigu važiuoja daugiau žmonių, vadinamaisiais servisais (jie gali paimti žmonių ir pakeliui, tačiau yra pigi susisiekimo priemonė). Sostinėje kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau daug kas kainuoja kiek brangiau. Vis dėlto galima atrasti nemažai ir itin pigių vietų (ypač toliau nuo sostinės).
Įspūdžiai apie praktiką:
Dirbau su ląstelių kultūromis. Man nepasisekė, nes dauguma laboratorijoje dirbančių žmonių tuo metu atostogavo, o fakultete vyko remontas, todėl laboratorijoje nepraleidau daug laiko (bet gal tai ir pliusas ;D). Profesorius nuolat juokaudavo, kad mano projektas yra ne tik laboratorijoje, bet ir pažinti šalį, kultūrą, kuo daugiausia ir užsiėmiau.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje. Apgyvendinama po 1-2 žmones kambaryje. Dušu bei tualetu dalinasi 2 kambariai. Šiaip viskas tvarkinga, paprasta, valytoja ateina kasdien arba kas antrą dieną (išskyrus savaitgalius). Patalynę, rankšluosčius duoda. Visi mainų studentai buvo Beirute, tačiau buvom išskirstyti bent po 5 skirtingas vietas bei universitetus. Šiaip iš pat pradžių viskas atrodė tolokai, tačiau vėliau, ypač išmokus naudotis servisų paslaugomis, nuvažiuoti vieniems pas kitus nebebuvo problemų. Kartu su manim tame pačiame bendrabutyje gyveno 15 žmonių. Universitetas nuo bendrabučio yra kokių 3 minučių pėstute atstumu.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimas labai geras. Visi AUB mainų studentai gauna korteles, su kuriomis gali valgyti kiek nori 3 kartus per dieną ligoninės valgykloje. Na, ligoninės maistas kaip ir daugumos ligoninių po kiek laiko kiek pabosta, bet šiaip visko joje buvo (net ledų!). Libaniečių virtuvė labai gera, todėl manau, kad neverta visada valgyti valgykloje, o retsykiais geriau užsukti ir į vietinius restoranėlius. Socialinės programos metu maitinimas dažniausiai taip pat būdavo.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa būdavo organizuojama savaitgaliais. Jos privalumas tas, kad ji buvo nemokama. Deja, dažnai juokaudavome, kad pusę laiko tiesiog laukiame. Vienaip ar kitaip, bet socialinės programos metu aplankėme daugumą lankytinų objektų, nors daug ko trūko: daug kur neturėjome gidų, kadangi daug laukdavome, tai paskui nelabai suspėdavome aplankyti viską, kas pagal programą buvo numatyta.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Skridau lėktuvu su persėdimu Stambule. Kainavo apie 500 eurų, bet perkant anksčiau, galima gauti bilietus kiek pigiau. Taip jau išėjo, kad mane labai vėlai patvirtino, tai pirkau likus mėnesiui iki išskridimo. Pačiame Libane nebuvo jokių problemų: mane pasitiko, nuvežė iki bendrabučio, kitą dieną viską aprodė, padėjo pasidaryti mainų studento kortelę ir pan.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Naktinis gyvenimas gana brangus (įėjimas į klubą dažnai kainuoja 20-30 dolerių, tačiau daug kur iki 22 val galima įeiti nemokamai). Kokteiliai klubuose taip pat brangesni nei Lietuvoje (standartinė kaina apie 13 dolerių). Kai kuriose vietose net už vietinį alų galima pakloti visai nemažai, nors šiaip parduotuvėse alkoholis nėra brangus. Ta pati taisyklė galioja su beveik viskuo (yra vietų, kur tikrai itin pigu, ir tokių, kur kainos gana nemažos). Šiaip daug kas išgirdęs, kad važiuoju į Libaną, teigė, kad ten labai nesaugu ir panašiai. Iš tikro, tą mėnesį jaučiausi itin saugiai (saugiau nei daugumoje Europos didmiesčių). Problemų dėl kalbos visiškai nebuvo, nes visi kalba angliškai. Patys libaniečiai labai paslaugūs, todėl visiškai nebuvo jokių problemų. Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju visiems rinktis šią šalį! 🙂

 

Jorūnė
Moksliniai mainai
Beirutas, liepa 2014
American University of Beirut (AUB)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas – beprotiškas. Dieną naktį veiksmas (nepaisant to, jog vykau per Ramadaną). Mieste gali pamatyti visko, nuo auksinių kupolų, iki likusių kulkų skylų sienose po karo..
Įspūdžiai apie praktiką:
Pirmą praktikos dieną man reikėjo profesorei parašyti planą, ką konkrečiai aš noriu išmokti. Laboratorija tuo metu dirbo ties dviem projektais, galėjau prisidėti prie abiejų: Targeted Therapies of chronic myeloid leukemia stem cells usimg CML retroviral transduction bei Studying the role of microRNAs in early onset Breast Cancer in the Lebanese Population. Atvykusi nurodžiau, jog noriu išmokti visų pagrindų, kaip reikia dirbti su ląstelių kultūromis. Man buvo paskirti du doktorantai (vienas laisvai šnekėjo angliškai, kita mergina pusiau angliškai, pusiau prancūziškai), kurie mane mokė. Su profesore susitikau tik praktikos pabaigoje. Išmokau tikrai daug: media preparation; subculturing of adherent and suspension cells, cells counting, harvesting, freezing, thawing, transfection, protein extraction, western blotting, immunoprecipitation, immunofluorescence ir RNA extraction. Iš pradžių buvo labai sunku, nes neturėjau imunologijos pagrindų, po praktikos reikėdavo kiek padirbėti individualiai bibliotekoje… Po geros savaitės pavyko persilaužti.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą
ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome teologijos studentų bendrabutyje, kuris buvo vos kelios minutės iki AUB universiteto klinikų. Gyvenau viena kambaryje, bloką dalinausi su dviem libanietėmis studentėmis. Vanduo bendrabutyje buvo sūrus, tad jokiu būdu jo negalima gerti iš čiaupo. Deja, kambariuose nebuvo kondicionieriaus – stengdavausi kuo mažiau laiko praleisti kambaryje, nes jame buvo beprotiškai karšta. Kas kelias dienas ateidavo bendrabučio tvarkytoja. Ji buvo iš Afrikos, nemokėjo nė žodžio angliškai, tad kurioziškų situacijų buvo ne viena: pvz. ryte dar gulint lovoje pamatai, kaip ji ant grindų išpila kibirą vandens ir tavo šlepetės tiesiog „išplaukia“ iš kambario…
Įspūdžiai apie maitinimą:

Maitinimas buvo labai geras. Tris kartus dienoje nemokamai valgydavome klinikų kavinėje, jei norėdavome, galėjome maisto, vandens išsinešti. Gaudavome daug ir labai skanių ledų.  Libanietiškas maistas yra skaniausias, kokio esu ragavusi. Pasiruoškite papildomiems kilogramams ir būtinai parsivežkite libanietiškų receptų knygą!
Įspūdžiai apie socialinę programą:

Socialinė programa buvo nereali – visi savaitgaliai, kartais ir penktadieniai buvo suplanuoti vietinių studentų. Aplankėme visas gražiausias apylinkes, turėjome dvejus tikrus libanietiškus pietus (kur be perstojo kelias valandas neša vis skirtingus tradicinius patiekalus…). Mumis rūpinosi labai atsakingai. Taip pat svarbu, jog socialinė programa buvo nemokama.
Įspūdžiai apie kelionę
 iki vietos:
Keliavau iš Varšuvos per Atėnus į Beirutą. Skrydį pirkau vėlokai – čia buvo klaida, nes mokėjau į vieną pusę ~800Lt. Perkant prieš 3-4 mėnesius galima laisvai gauti LOT skrydį iš Varšuvos (tiesioginį) į Beirutą, kuris trunka vos 3 valandas ir kainuoja ~400Lt.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:

Aplankant Libaną, butinai užsukite į Jordaniją. Pasinaudokite proga pamatyti visą Arabijos grožį. Prieš vykstant į mainus, turėkite konkretų tikslą. Ši vieta yra tikrai labai gera tiek mokslo, tiek pramogų prasme. Kadangi vykau per Ramadaną, darbas laboratorijoje trukdavo vos iki 2 valandos. Vietinių studentų pagalba pavyko gauti antrą praktiką tuo pat metu – spindulinės terapijos skyriuje. Ten taip pat turėjau du rezidentus, kurie manimi rūpinosi. Long story short – dienos bėgo labai įtemptai ir greitai, bet dėl to nė kiek nesigailiu.