Jordanija – LiMSA

Jordanija

Vaiva
Profesiniai mainai
Irbid , 2015 m. rugpjūtis
Jordanian University of Science and Technology (JUST)

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Sužavėjo šalies grožis. Kiekvieną savaitgalį buvo organizuojamos išvykos į gražiausias Jordanijos vietas. Kelionių metu aplankėme Petra (vieną iš septynių pasaulio stebuklų) bei daug kitų akį džiuginančių vietų. Po praktikos kiekvienas darydavome ką norėjome. Dažnai susiorganizuodavome kartu papietauti kokiame nors restorane arba susirinkti pas vieną iš studentų ir kartu pasigaminti pietus. Dažnai eidavom ir tiesiog nusnūsti ar į interneto kavinę „pasiskypint“ su artimaisiais. Aš asmeniškai užsirašiau į sporto klubą, tad po praktikos keliaudavau ten. Vakarais dažnai būdavom kartu su socialine komanda, taip pat keliaudavom pavakarieniauti, žiūrėdavom filmus ir pan. Šalies susisiekimo sistema yra gera, iš miesto į miestą lengva keliauti autobusu, jie važiuoja pakankamai dažnai. Na, o pačiame mieste dažniausiai keliaujama taksi. Vienos kelionės kaina apie 1 JD (1,25 Eu), retai 1,5 JD. Geriausia kainą susitarti iš anksto. Kadangi ligoninė, kurioje atlikome praktiką, buvo tolėliau nuo miesto, vienos kelionės kaina būdavo 5 JD. Tai važiuojant 4-iese didelio skirtumo nebūdavo, tačiau keliaujant vienam (visiems praktika pasibaigdavo skirtingu laiku) būdavo brangoka, todėl važiuodavom autobusu iki Irbid autobusų stoties (60ct), o jau nuo stoties taksi iki gyvenamosios vietos. Taip pat svarbu paprašyti socialinės komandos užrašyti pagrindinius adresus (gyvenamosios vietos, ligoninės, supermarketo, stoties…) arabų kalba, nes retas taksi vairuotojas supranta angliškai. Taip pat už susisiekimo išlaidas mums reikėjo mokėti patiems, tik pradėjus skųstis kiekvienas gavome po 14 JD, kas nė iš tolo nepadengė visų išlaidų.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau oftalmologiniame skyriuje. Kiekvieną rytą turėdavau būti ligoninėje 9:00 (jei tai būdavo operacijų diena – 8:30). Oficialiai reikėdavo pasilikti iki 14 val, bet būdavo galima išeiti anksčiau ar vykstant įdomesnei operacijai pasilikti ilgiau. Viską tik stebėdavau, nes be arabų kalbos negalėčiau susikalbėti su pacientais, o oftalmologinėse operacijose leidžiama asistuoti tik 2 kurso ir vyresniems rezidentams. Skyriaus vedėjas man paskyrė 4 metų (paskutinių) rezidentę, su kuria nuolatos būdavau. Ji man viską aiškindavo, parodydavo, nuvesdavo pažiūrėti įdomesnių atvejų ir panašiai – žodžiu, nuoširdžiai rūpindavosi. Kai būdavau operacinėse, operacijos eigą būdavo galima stebėti ekrane, o dažnai rezidentai ar patys gydytojai paaiškindavo operacijos etapus.
Svarbu paminėti, kad universitete studijuojama anglų kalba, tai reiškia, kad visos paskaitos ir egzaminai vyksta angliškai, todėl su visais gydytojais susikalbėti nebūdavo problemų. Be to, buvo naudinga išmokti pagrindinius terminus anglų kalba. Praktika tikrai buvo naudinga, net jeigu pati daug ir nedariau. Išmokau naudotis oftalmologiniais instrumentais, atskirti pagrindines patologijas, stebėjau virš 50 operacijų. Daug kalbėjau su vietiniais rezidentais ir gydytojais, jie davė daug gerų patarimų, pavyzdžiui, iš kur ir kaip mokytis, kur geriausia atlikti praktiką, apie rezidentūros galimybes užsienyje bei daug kitų įdomių dalykų.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenome butuose. Viename bute po du žmones, atskiri miegamieji, bendra virtuvė ir vonios kambarys. Tik vienas butas buvo didesnis, jame gyveno 4 vaikinai, kiekviename kambaryje po 2 žmones. Dauguma studentų gyveno tame pačiame name, keli kiti studentai, kurie buvo atvykę anksčiau, gyveno kitame name, kuris buvo vos 5 min kelio pėsčiomis nuo mūsų. Gyvenimo sąlygas apibūdinčiau kaip vidutines. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad Jordanija yra artimųjų rytų valstybė, o švaros ir higienos standartai joje skiriasi nuo Europos. Patys butai buvo nešvarūs, patalynė dėmėta. Tačiau išreiškus mūsų skundus socialinei komandai, jie iškart ėmėsi priemonių: iškvietė valytojas, kurios išvalė butus, po to situacija pagerėjo. Žinoma, naujos patalynės negavau, todėl vyksiantiems kitais metais patariu pasiimti savo. Butuose būdavo labai karšta, todėl pasisekė tiems, kurie atvyko anksčiau ir gavo kambarius su AC. Kitiems teko tenkintis paprastais oro ventiliatoriais.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Buvo suteikta dienpinigių 60JD (75 Eu) visam mėnesiui, tiesa, pinigus gavome tik antros savaitės pabaigoje. Taigi, valgydavom kas kur nori. Maistą gamintis namuose sąlygos nelabai tinkamos, nes nors ir yra dujinė viryklė, tačiau trūksta puodų, keptuvių ir daugumos įrankių. Maistas beprotiškai skanus, o porcijos milžiniškos (retas kuris vaikinas suvalgydavo viską savo lėkštėje).
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo nuostabi. Išvykos būdavo kiekvieną savaitgalį, keliaudavome po visą šalį. Vidury savaitės keliaudavom kur nors savo mieste ar netoli jo. Taip pat susiradome draugų iš Amano (sostinės) socialinės komandos, tai kartais nuvažiuodavome pas juos. Taip, už visas keliones reikėjo mokėti patiems, o kai kurios iš jų buvo nepigios. Žinoma, visada gali pasirinkti nevykti. Socialinė komanda stengėsi viską suorganizuoti kuo ekonomiškiau, pavyzdžiui, vien įėjimas į Petra užsieniečiams kainuoja 50 JD (vietiniams – 1 JD), tai socialinė komanda gavo dokumentus iš universiteto, liudijančius, kad mes esame studentai ir kad mus galima traktuoti kaip vietinius. Prie įėjimo mūsų vietiniais nelaikė, tačiau reikėjo mokėti 30, o ne 50 JD – vis šis tas 🙂
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Aš prieš prasidedant mainams keliavau po Turkiją ir Izraelį (lėktuvais, autobusais) ir į Jordaniją atvykau tiesiai iš Izraelio, tad tikslių kainų pasakyti negaliu. Vietiniai atvykdavo pasiimti studentų jei tik jie to pageidaudavo.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Jordanija yra musulmoniška šalis. Vykstant liepos mėnesį reikia žinoti, kad vyksta ramadanas ir už valgymą viešoje vietoje dienos metu galite būti pasodinti į kalėjimą. Moterims, nesvarbu kaip karšta bebūtų, reikia vaikščioti prisidengus pečius ir kelius, žinoma, kuo daugiau užsidengsi – tuo geriau. Net ir einant apsirengus džinsais ir marškinėliais ilgom rankovėm, reikia pasiruošti praeivių žvilgsniams, švilpavimams ir bandymams užkalbinti. Jie tikrai ne piktybiniai, tačiau pirmomis dienomis stebinantys ir gal kiek gąsdinantys. Taip pat svarbu paminėti, kad alkoholį galima įsigyti tik specialiose parduotuvėse, o kaina apie 4 kartus didesnė nei Europoje. Visi sutikti vietiniai žmonės buvo be galo svetingi, malonūs ir draugiški. Buvo labai įdomu pažinti visiškai kitokią kultūrą, religiją ir pasaulėžiūrą. Su daugeliu žmonių palaikau ryšius, turime planų susitikti Europoje. Viską apibendrinant galiu pasakyti, kad buvo gaila išvykti. 🙂