Japonija

Jonas
Profesiniai mainai
Tokijas, 2015 m. liepa
Nippon medical school hospital

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Pirmas įspūdis tik atvykus – tai, kad esi jau nebe Europoje ar kitoje vakarų kultūros šalyje. Viskas kitaip. Nepamačius visos šalies sunku vertinti šalį, juolab kai apsilankai tik keliuose didžiuosiuose miestuose. Aš didžiąją dalį laiko praleidau Tokijuje. Kaip visi žino, sostinė dažniausiai labai skiriasi nuo likusios šalies, tačiau net ir tokiame didžiuliame mieste kaip Tokijus galima pajusti dalį Japonijos dvasios. Tik išlipus iš lėktuvo tave pasitinka su šypsena –  supranti, jog japonai yra labai draugiški ir šilti žmonės, nuolatos pasirengę tau padėti. Šis jausmas neapleido ir viso mėnesio metu. Šalyje, kurioje nedažnas kalba angliškai, net ir užsieniečiui stengiamasi padėti, parodyti ko reikia, užvesti ant kelio – net jei jie ir nesupras, ko tu jų klausi, ar tu nesuprasi, ką jie bando tau pasakyti. Žmonės nuo jauno iki seno, atrodo, kad nelinki tau nieko blogo. Gal todėl ir jautiesi saugiai naktį besibastydamas po 13 milijonų gyventojų turinčio miesto užkampius – nėra minties, kad čia pasukus mane apiplėš, čia nuėjus mane apvogs, kad įlipus į metro kėsinis į tavo kišenę ar rankinę. Priešingai – visi žiūri savo reikalų, visi panirę į savo mobiliuosius telefonus, o jei kažką pamesi ar prireiks pagalbos, būtinai jos sulauksi. Vis tik daugiau pabendravus su šios šalies žmonėmis, pajunti jų vidinį susikaustymą, vidinę įtampą. Ypač jei kas nors pradeda vykti „ne taip kaip turi būti“. Jiems viskas turi vykti taip, kaip yra pasakyta. Priešingu atveju tai jiems kelia labai daug streso.
Japonija yra tikras istorinis lobis. Daug senų pastatų, senų kavinių, tradicinių patiekalų. Manau, kad dar nemačiau šalies, taip puoselėjančios savo tradicijas kaip japonai. Visi japonai turi tradicinį kimono, kurį rengiasi per progas ar šventes, taip kaip lietuviai turi kostiumą ar balinę suknelę. Šventyklos ar kiti istoriniai objektai, kurie yra išlikę, yra labai saugomi, tačiau išlaikyta visa autentika. Jeigu nebūtų begalės turistų, apsivilktum tradicinius kimono ar kitą jų aprangą, galėtum jaustis kaip žengęs laiko kilpa atgal. Nuo Japoniškų sodų iki senųjų imperatorių pilių, nuo mažų šventyklėlių iki milžiniškų šventyklų ant kalno. Visas kultūrinis paveldas tiesiog žavi, bet taip gal tik man… Gal kiti nemėgsta tos rytietiškos kultūros ramybės. 🙂 Dalykas, kurį turi pabandyti Japonijoj – tradicinė virtuvė. VISI patiekalai. Nes jų tokia begalybė ir skonių įvairovė pribloškia. Ramen, sushi, sahimi, unagi, žalia arkliena, jūros žuvų lytiniai organai…. ir dar daug daug. Ne viskas tikrai patiks, bet viską pabandyti reikia. Mane ypač sužavėjo tipiški japonų restoranai: jų labai daug, tačiau visi labai maži ir labai jaukūs. Be to, daugelis jų turi savo sritį, kurioje jie yra geriausi: suhi, shabushabu, yakitori ar kas kitas. Vertas pastebėjimo faktas, kad visi nuėjimai į restoranus ir ten esantis maistas verčia bendrauti, gaminti kartu. Labai daug maisto gaminimo ceremonijų atlieki pats, prie savo stalo, kas sukuria nuostabią atmosferą susipažinimui, susibendravimui ar tiesiog maloniam pokalbiui.
Visas Tokijo miestas yra labai išvystytas, ypač transporto srityje. Ne tik Tokijus – visa Japonija. Populiariausia ir kartu patogiausia transporto priemonė yra traukiniai, metro. Jie taip pat puikiausiai pritaikyti turistams. Pačiame mieste susigaudyti vykstant autobusu yra ganėtinai sunku. O metro ir traukinyje aiškiai nurodoma, kur tau išlipti, kada išlipti. Pasakys minutės tikslumu, gal net sekundės… Traukiniai neturi teisės vėluoti. Manau. Gal. Tačiau kaip ir visur, galima atrasti trūkumų. Mums, kaip paprastiems Europos Sąjungos vidutiniokams, ši šalis yra labai brangi. Na labai. Negaliu palyginti kasdien perkamų prekių, tačiau visų paslaugų, maisto, o ypač transporto kainos kandžiojasi. Rašyti galėčiau be proto daug. Tačiau tai niekada neatstos to, ką pamatysi ten nuvažiavęs. 🙂
Įspūdžiai apie praktiką:
Tai, manau, vientelis dalykas, mane nuliūdinęs šioje šalyje (be kainų 🙂 ). Mažai angliškai kalbančio personalo, įskaitant rezidentus ir gydytojus. Mažai praktikos. Tiksliau jokios praktikos, tik stebėjimas. Kartais net be paaišikinimų. Kaip ir minėjau anksčiau, pas Japonus viskas turi būti pagal taisykles. Taigi esam studentai – ne gydytojai, vadinasi prie ligonių liestis negalime. Sunku pasakyti, kodėl priimta tokia politika. Gal dėl pačių japonų, gal dėl to, kad universitetas ir jo ligoninė, kurioje atlikau praktiką, yra privatūs. O gal dėl pasirinkto skyriaus. Praktiką atlikau neurochirurgijos skyriuje. Operacijos, žinoma, būna sudėtingos ir ilgos, todėl nedėjau daug vilčių sulaukti pakvietimo prisijungti į operacijas. Tačiau galėjome gauti daugybę kitų praktinių įgudžių – pradedant nuo ištyrimo, baigiant diagnostiniais principais. Gal tiesiog gydytojai neturėjo tiek daug laiko mumis užsiimti. Kartais net atrodydavo, kad jie laukia kol mes išeisim. Todėl į galą mėnesio, esant tokiam pat scenarijui, per daug ligoninėje ir neužsibūdavom. Sunku pasakyti, iki kada trukdavo praktika, nes kiekvieną dieną būdavo labai skirtingai. Tačiau kituose skyriuose atlikę praktiką studentai buvo patenkinti, jie kartais gaudavo net ir asistuoti operacijose. Ypač pasisekė studentui, praktiką atlikusiam oftalmologijos skyriuje. Pasak jo, jis gavo nepaprastai daug ir naudingos patirties. 🙂
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Mano mieste buvo daug studentų, atliekančių mainus, tačiau su dalimi jų teko susidurti vos vieną kartą. Tai šiek tiek liūdna, tačiau ir mes turėjome ką veikti. Mano universitete pagal IFMSA programą praktiką atliko 3 studentai, įskaitant mane, ir dar vienas prancūzas, atsiradęs iš niekur. 😀 Pačios gyvenimo salygos buvo tikrai geros. Viskas arti. Iki ligoninės dvi minutės, iki universiteto dvi minutės, iki metro stotelės gal 4 ar 5 minutės. Gyvenau bendrabutyje, kuris suteikia tikrai geras salygas – gyveni vienas, turi savo dušą, tualetą, šaldytuvą. Yra bendra virtuvė. Viskas gerai, jeigu… Viskas gerai, jeigu neturi klaustrofobijos. 😀 Manau, visas mano kambarys, įskaitant ir dušą su tualetu, buvo kokie 5 kvadratiniai metrai. Iš pradžių buvo keista, tačiau vėliau apsipranti.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Matinimą gaudavome vienąkart per dieną. Maitinimas būdavo ligoninėje ir jis tikrai stebindavo. Mes esame pripratę, kad jei gausime maistą viešoje valgykloje ligoninėje, labai daug iš jos tikėtis neverta. Tačiau maistas buvo labai skanus, kiekvieną dieną galėdavai rinktis iš daugybės variantų.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Kadangi mūsų buvo vos 3 (plius vienas prancūzas), su mumis visada būdavo daug vietinių studentų, dažnai netgi daugiau už mus. Tačiau vėliau, matyt, jiems atsibodo su mumis bendrauti ir vis dažniau būdavome palikti susigalvoti ką veiksime patys. Manau didelę įtaką turėjo tai, kad liepos mėnesis jiems yra mokslo metų vidurys. Todėl jiems ir laiko mums surasti yra sudėtingiau. Visa socialinė programa vyko Tokijo meiste, nes tai didžiulis miestas ir ten visada yra ką pamatyti. Į kitus miestus su kitais studentais nekeliavau, nes tiesiog tai nebuvo organizuojama. Teko pasikliauti savimi.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau su persėdimu Stambule, kuriame reikėjo laukti 7 valandas. Skridau su Turkish Airlines. Viskas būtų kaip ir gerai, jei ne mano ilgos kojos… Ir ilgas skrydis, tačiau kai keliauji į kitą pasaulio kraštą, tai tiesiog neišvengiama. Skrydis kainavo gal 650 eurų. Tai buvo gal 200-300 eurų pigesnis skrydis tuo metu, negu renkantis kitas oro linijas.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Viskas, kas netilpo aukščiau, gali netilpti ir į rašytinę kalbą, gal net ir į žodinę. Tai gali pajusti tik nuvykęs tenai.

 

Kornelija
Profesiniai mainai
Kofu (Yamanashi prefecture), 2014 m. liepa

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Kofu karščiausia zona Japonijoje, nes visa vietovė yra apsupta kalnų. Liūčių sezonas yra vasaros pradžioje, maždaug liepos viduryje jis baigiasi ir prasideda gana dideli karščiai, dažniausiai temperatūra buvo apie 35C dieną, ir naktys taip pat nebuvo vėsios. Tai yra prefektūra kurioje yra Fuji ugnikalnis – aukščiausia viršūnė Japonijoje. Tad įvairios gražios vietovės aplink, kalnai ir šventyklos yra lengvai pasiekiami. Kadangi Japonija yra tokia tolima ir kitokia šalis, apie kultūrinius skirtumus būtų galima pasakoti ir pasakoti. Galų gale, dažniausiai viską papasakoja vietiniai studentai, su kuriais tenka praleisti nemažai laiko. O techninius dalykus, pvz.: kaip reikėtų atrodyti studentui ligoninėje parašo iš anksto, kad visi žinotų ką atsivežti.
Įspūdžiai apie praktiką:
Daug įvairių apribojimų su apranga, kuriuos parašo studentai iš anksto. 5 ir 6 kurso studentai ligoninėje turi spinteles, todėl paprašiau vienos vyresnės studentės iš IFMSA ar būtų galima savo rūbus ir batus palikti ligoninėje ir nesinešioti kiekvieną dieną. Studentams yra suteikiama galimybė būti dviejuose skyriuose per šį mėnesį, tad pradžioje buvau pasirinkus abdominalinės chirurgijos skyrių, kuris buvo suskirstytas į hepatopankreatinę, skrandžio, žarnų ir krūties chirurgiją, tad buvo galima pasirinkti vieną iš jų. Visi sakė jog įdomiausias buvo hepatopankreatinis, todėl pasirinkau šį. Operacijos labai ilgos ir kartais šiek tiek nuobodokos. Vėliau persikėliau į širdies ir kraujagyslių chirurgijos skyrių. Operacijos visur vyksta ne kiekvieną dieną, nes yra pasiskirstymas, kas antrą dieną, pvz.: hepatologijos operacijos vykdavo tik antradieniais ir ketvirtadieniais. Kitomis dienomis ryte dalyvaudavau aptarime, kuriame aptariami buvusieji ir būsimi pacientai bei operacijos, parodomi išoperuoti preparatai (skrandžio pažeista dalis, išpjautas kepenų tumoras ar pan.). Vyresnieji gydytojai, profesoriai, šneka angliškai ir kai kurie net labai gerai, todėl, kad dauguma yra stažavęsi ar atlikę tyrimus užsienyje, dažniausiai USA, ar kur Europoje. Jaunesni gydytojai, rezidentai, studentai, slaugės turi labai minimalias anglų kalbos žinias, arba jų dažniausiai neturi. Tad paklausus studentų su kuriais kartu stovi operacinėje elementaraus klausimo jiems atsakyti yra be galo sunku. Šiaip personalas labai paslaugus ir malonus, nors ir kalbą moką nelabai, bet stengsis iš paskutiniųjų, kad tau kažką pagelbėtų ar paaiškintų.
Praktikos ligoninėje, kaip mainų studentas, gali gauti nebent simuliatoriuose arba su priemonėmis praktikavimuisi. Asistuoti operacijose studentams neleidžia, neretai ir rezidentams asistuoti yra nesuteikiama galimybės. Studentams leidžiama nusiplauti renkas ir apsirengti specialiais rūbais, kad būtų galimybė būti steriliose zonose. Tačiau aš to neprašiau nei kart, nes studentai niekuo neprisideda, tad man buvo geriau turėti mobilumą. Galėjau apeiti ir apžiūrėti viską iš visų pusių, pašnekėti su anesteziologais, pamatyti daugiau, nei studentas stovintis kažkur prie kojų. Žinoma, laparoskopinėse operacijose tai negalioja. Mačiau vieną operaciją su Da Vinči robotu, nes jos atliekamos maždaug vieną kartą per mėnesį, ir tai 90% būna prostatektomija, tad paprašiau mane prižiūrinčio profesoriaus įprašyti mane į šią operaciją.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Šiame mieste studentai nori suteikti mainams pilną patirtį, tad jie leidžia pasirinkti, gyventi bendrabutyje, studentų namuose ar Japonų šeimoje. Jei nėra taip, kad nori TIK būtent kažkurio vieno, jie suplanuoja taip, kad keliautum per visur. Tad pirmąją savaitę gyvenau bendrabutyje, kuris yra skirtas svečiams, yra kambarys su televizoriumi, šaldytuvu ir vonios kambariu, šalia yra mini skalbykla, bei mikrobangų krosnelė bendroje erdvėje. Po to savaitė vienos studentės namuose, kita savaitė kitos. Šiek tiek įdomesnė patirtis, nes realiai neturi savo edvės, o ypač kai studentas nelabai šneka angliškai, bendrauti yra ganėtinai sunku, tad būna nemažai keistos tylos. Tačiau įdomu pamatyti kaip gyvena žmonės, jie yra labai malonūs ir labai nori su tavimi susipažinti, taip pat pasikviečia savo draugus susipažinti. Paskutinę savaitę teko gyventi šeimoje, tai buvo universiteto profesorius su žmona, kurie mielai priima mainų studentus savaitėlei, profesorių sutikau tik vieną kartą, nes jis visada dirba ir jo nėra namie, tačiau jo žmona begalo maloni. Kiekvieną ryta turėjau skanius japoniškus pusryčius, jei nebuvo suplanuota kitaip – tai ir pietus ir vakarienę. Taip pat labai daug kalbėjome apie tradicijas, gyvenimo ypatumus, žiūrėjome sumo čempionatą, įvairias kitas įdomias japonų TV laidas. Taip pat pristačiau Lietuvą, papasakojau apie pačią šalį, parodžiau nuotraukas, video apie dainų šventes ir apie pačią šalį. Kadangi jie Lietuvos nežino visiškai ir dažnai, ypač studentai, sužino, kad tokia šalis yra Europoje tik prieš mums atvykstant ten – jiems visa tai yra labai įdomu.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Viskas yra valgoma su lazdelėmis. VISKAS. Net sriuba. Tad prieš vykstant į Azijos šalis, pravartu mokėti jomis naudotis, nes ne visose vietose yra galimybė gauti šakutę ar peilį. Vaisiai ir daržovės yra labai brangūs. Teko mokėti apie 7 litus už vieną obuolį parduotuvėje. Daugiausiai viskas padaryta iš ryžių ir sojos. Jei nemėgstate aštraus maisto – iškart pasakykite. Studentai padeda išsirinkti maistą restorane, taip pat gan dažnai yra paveiksliukai, arba patiekalų plastikiniai pavyzdžiai lauko vitrinose. Dažnai teks valgyti makaronus (noodles), grybus, įvairiausius jūros produktus (žuvį, krevetes, jūržoles ir t.t.), kiaulieną ar vištieną, kopūstai ir salotos. Galima pavalgyti elementariausią patiekalą ganėtinai pigiai, arba nueiti į gero tikro Japoniško maisto restoraną, ir sumokėti po keliasdešimt eurų vienam asmeniui už vakarienę.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Žmonės labai paslaugūs, buvo suplanavę visus savaitgalius. Net kopimą į Fuji viršūnę, taip pat surado iš kur pasiskolinti atitinkamą avalynę, aprangą, žibintuvėlius, kuprines. Taip pat atsakė į visus klausimus prieš atvykstant. Dauguma šneka angliškai ganėtinai gerai, kai kurie prasčiau, dažnai priklauso nuo to kiek laiko jie jau yra susiję su organizacija ir bendravę su užsieniečiais. Į bendrus pasisedėjimus dažnai pakviečiama nemažai pirmakursių, kad jie galėtų susipažinti ir pamatyti, su kuo dirba IFMSA, bei pasipraktikuoti anglų kalbą. Dažnai susikalbėti yra ganėtinai sunku, nors ir atrodo šnekama paprastai, bet sunku perteikti, ko iš jų nori. Tai gali būti ir dėl kalbos barjero, ir dėl tam tikrų kultūrinių skirtumų, bei visiškai skirtingos kalbos struktūros, tad kartais sunku suprasti ką nori pasakyti žmonės, kai jie sudėlioja sakinį visiškai kitaip nei tikėtumeisi.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Jei planuojate daug keliauti, geriausia pasidomėti traukinių paso įsigijimu. Kurį užsisakius dar būnant ne Japonijoje, galima tam tikrą laiką už tam tikrą sumą keliauti neribotai, kas intensyviai keliaujant – labai apsimoka. Viešasis transportas šiek tiek brangesnis didmiesčiuose. Autobusų kainos normalios. Visos vietos kuriose gyvenau aš buvo nedaugiau 5 min. nuo ligoninės pėsčiomis, nes dauguma darbuotojų ir studentų gyvena labai arti. Praktiškai visi sutikti studentai turėjo automobilius. Dauguma studentų naudoja dviračius. Man buvo paskolintas dviratis, o savaitgalį ar po praktikos dažnai vykome visur su jų automobiliais, tad viešuoju transportu praktikos metu teko naudotis labai mažai.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Valiuta yra Japonijos jenos (Yen), ir jokia kitokia valiuta negalėsite mokėti nei parduotuvėse, nei turguje, nei kur kitur, tad turėkite omenyje kad pinigus geriau vežtis kortelėje arba atsivežkite doleriais/eurais ir pasikeiskite banke. Banke vieno keitimo maksimali suma dažniausiai būna 3oo dolerių. Bankai dirba dažnai iki 15h. Taip pat galite rasti valiutos keityklą tik atvykus oro uoste.
Labai brangu: vaisiai, daržovės, transportas, apgyvendinimas. Tad elementarūs hosteliai kartais kainuos brangiau nei norėtųsi, o už keliones traukiniais ypač greitaisiais “Shinkansen” gali tekti sumokėti nemažai. Visa kita, panašiomis kainomis, kaip ir Lietuvoje.
Tokios SIM kortelės, kurias gali papildyti ir naudoti (Ežys, Pildyk ir pan.) ten neegzistuoja, tad įsigyti kortelę savo telefonui būtų sudėtinga. Oro uostai ir kitos įstaigos siūlo paslaugą: galima išsinuomoti telefoną, kuriame yra kortelė ir gali skambinti ir rašyti. Arba gali išsinuomoti wifi prietaisą ir turėti internetą su savimi praktiškai visą laiką. Nors mano pamąstymais šios paslaugos gan brangios, ir aš puikiai apsiėjau be jų, tad jei neketinate super dažnai to naudoti – nereikia. Visi turi telefonus su 3G, tad patys dažniausiai susisiekia per įvairias online programas. Wifi tikrai nėra toks dažnas dalykas kaip Lietuvoje, nors ir Japonija yra technologijų šalis, tačiau internetas ten tikrai ganėtinai prastas, palyginus pagal tai ką turime mes. Praktiškai ant kiekvieno kampo yra visą parą dirbančios parduotuvėlės, kuriose rasite realiai visko ko jums netyčia gali prireikti vidury nakties, tai labai patogu. Žmonės mandagūs ir paslaugūs.

 

Aurelija
Profesiniai mainai
Osaka, 2013 m. liepa
Osaka City University Hospital

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Tiek šalis, tiek miestas – nepakartojami. Osaka yra įsikūrusi didžiausioje – Honšiu – saloje Japonijoje. Tai trečias pagal dydį šios šalies miestas, turintis ~ 3 mln. gyventojų, tad nuobodu tikrai nebuvo. Pagrindiniai miesto pliusai – didelis, skirtingas ir spalvingas: tarp didžiulių modernių pastatų beveik visada buvo galima atrasti jaukias japoniškas šventyklas, kuriose laikas sustoja… Praktiškai kiekvieną praktikos dieną vakare rasdavau aplankyti, pamatyti vis ką nauja. Galbūt vieniems tai pliusas, kitiems, atvirkščiai, minusas būtų tai, kad Osaka – labai japoniškas miestas ta prasme, kad sutikti baltaodį turistą – būdavo šokia tokia staigmena (nekalbu apie ITIN turistų lankomas vietas). Osakos didžiausias keblumas, kurio neįveikia net patys japonai, yra tai, jog miestas labai klaidus… Galbūt dėl to, kad dažnai gatvėse pristinga nuorodų anglų kalba, arba iš viso nuorodų… Išeitis iš šios situacijos: leistis „po žeme“, nes metro nuorodų būdavo pakankamai ir dažniausiai su anglų kalba.
Kalbant apskritai, pagrindiniais šios šalies pliusais įvardinčiau: žmones (labai malonūs, paslaugūs, pastabūs, itin gerbiantys šalia esantį žmogų), saugumą (visur ir visada), kultūrą (ji kitokia: arba pamėgsti ir priimi ją, arba ne), pastatai, gamta ir t.t. Žodžiu, visa šalis yra didelis teigiamas pliusas. J
Minusai: žmonės (ypač vyresni) sunkiai kalba angliškai, praktiškai niekur neveikia wi-fi, mažai vietų, kuriose galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis ir bankomatų, priimančių kitų šalių korteles… Ir super karšta!  J
Įspūdžiai apie praktiką:
 
Atlikau praktiką anesteziologijos skyriuje ir ECU (emergency care unit). Praktika abiejose skyriuose buvo nepakartojama. Gydytojai labai stengėsi kalbėti angliškai, niekada nepalikdavo vienos, stengdavosi paaiškinti viską, ką matydavau, ko klausdavau. Leido pasijusti tikru komandos nariu. J Kadangi ligoninė viena iš didžiausių Osakoje, tad teko pamatyti daug įdomių klinikinių atvejų ir įgyti šiokios tokios praktikos atliekant vienokias ar kitokias procedūras. Jau nekalbu apie įrangą, techniką, kurią jie naudoja. J
P.S. ligoninėje VISKAS (užrašai, paaiškinimai, vaistai) tik japonų kalba.
P.S.S. Rekomenduoju šią ligoninę, o tiksliau, šiuos skyrius 110 %!!!
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau nuostabioje japonų šeimoje, kuri manimi labai rūpinosi. Turėjau savo nediduką japonišką kambariuką. Visam mėnesiui teko užmiršti lovą, kėdes, šakutes ir kitus stalo įrankius. J Iki ligoninės keliaudavau metro. Visa kelionė trukdavo apie 20 min. Nusipirkau mėnesinį kelionės bilietą ir nesukau sau galvos.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Šeimoje visada gaudavau pusryčius ir vakarienę. Maistas būdavo įvairus (nuo tradicinio japoniško iki britiškų pusryčių J ). Aišku, ryžiai visada buvo nr. 1! Ligoninėje dažniausiai valgydavau ligoninės valgyklėlėje, kurioje maistas nebuvo itin įvairus, bet pakankamai pigus. O šalta/karšta arbata bei vanduo – visada nemokamai. J
Įspūdžiai apie socialinę programą:
 
Tiek patys japonai studentai, tiek atvykę iš kitų šalių kontaktuodavo vienas su kitais, susiorganizuodavo mini meet‘us, keliones į aplinkinius miestus. Nuobodžiauti tikrai nereikėjo. Buvo ir sutiktuvės, ir palydėtuvės. J
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
 
Visa kelionė iki Japonijos truko maždaug parą. Skridau Ryga-Istambulas-Osaka (pačioje Osakoje yra didžiulis Kansai International Airport, kas labai patogu)  ir tuo pačiu maršrutu atgal. Kelionė per daug neprailgo, o Osakos oro uoste pasitiko mano kontaktinis asmuo.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
 
Norint keliauti po pačią Japoniją nesukant galvos, rekomenduoju įsigyti Japan rail pass, nes traukinių bilietai yra tikrai pakankamai brangūs.

 

Giula
Profesiniai mainai
Izumo, 2012 m. liepa

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Šalis įspūdinga visom prasmėm. Be proto daug visko pamatyti, kiekvienas suras kažką kas patiks būtent jam. Miestas nėra tankiai apgyvendintas (kas Japonijai nėra įprasta), apie 200 000 gyv, tačiau plotas nemažas. Labai žavus – ryžių laukai, nedideli japoniški namukai, labai švaru, kalnų apsuptym žodžiu ramu ir gaivu. Pusvalandis kelio iki jūros, taip pat mieste antra pagal svarbumą Japonijoje jų religijos šventykla. Na ir šiaip tai kad nedidelis miestas nieko nereiškia, visko jame užtenka – ir parduotuvių, ir kavinių. Nesitikėkit, kad jeigu mažesnis miestelis, vadinasi bus pigiau. Pigiau nebus, čia Japonija. Nors visur galima sugalvoti kaip prasisukti, priklauso nuo galimybių ir poreikių. Liepos mėnesį pradžioje nemažai lyja, antroje pusėje vėsiau tikrai nepasidaro, taip kad reikia nusiteikt, kad bus gan karšta. Nors tikrai nėra kažkas nepakenčiamo.
Įspūdžiai apie praktiką:
Ligoninė nemaža, skyrius kuriame buvau (General and Abdominal Surgery) naujai suremontuotas, šiemet atidarytos naujos operacinės. Nepaisant kalbos barjero, visi gydytojai (ne tik tas kuris mane kuravo) stengėsi daug aiškinti, tad mokymosi procesas (esant norui!) tikrai gana produktyvus. Daug laparoskopinių operacijų. Visur kameros, operacijas galima stebėti ant didžiulio plokščio ekrano. Leisdavo asistuoti (ir tai ne tik kablius laikyt, o asistuot tikrąja to žodžio prasme), tuo pačiu viską aiškindavo. Chirurginio siuvimo mokymai, taip pat laparoskopijos mokymai su specialia įranga. Spinta su angliška literatūra, savo darbo stalas, savo kompas, japoniškas name tag’as ir kavytė rytais. Siuvimui medžiagos tikrai negaili, sėdėk ir mokykis kiek tik nori. Taip pat buvo galimybė nueiti į kitus skyrius, tad buvau mokslinių tyrimų laboratorijoje, patologijos skyriuje, palatose, diagnostinėse procedūrose. Didžiulis minusas – KALBOS BARJERAS. Kuruojanti gydytoja tikrai neblogai šnekėdavo, bet overall, labai sunku.

Rūta
Moksliniai mainai
Izumo, 2013 m. liepa
Shimane University

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Geri. Pati šalis graži, švari. Viskas puikiai organizuota, nors japonai sunkiai kalba angliškai ar bet kokia kita kalba (išskyrus japonų). Žmonės draugiški ir paslaugūs.
Įspūdžiai apie praktiką:
Aš pavaikščiojau į radiologijos pratybas, todėl pamačiau, kaip vyksta mokymo procesas Japonijoje. Man buvo išskirtas atskiras kompiuteris bei priėjimas prie radiologinių tyrimų vaizdų ir aprašymų. Taip pat sudalyvavau ne vienoje intervencinės radiologijos operacijoje. Pasimokiau truputį dirbti su UG aparatu. Kelis kartus lankiausi pas pacientus. Daktarai ir rezidentai visuomet stengėsi paaiškinti atliekamas procedūras ir atsakyti į visus iškilusius klausimus.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau bendrabutyje, vienviečiame kambaryje su privačiu tualetu ir dušu. Taip pat buvo kondicionierius, be kurio būtų buvę sudėtinga gyventi.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Bendrabutyje buvo virtuvė. Ligoninės/universiteto valgykloje maistas buvo skanus ir pigus. Maisto įvairovė didelė, tačiau nereikėtų tikėtis bulvinių patiekalų ar kotletų.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Užimtumas buvo tikrai didelis, buvo aprodyta didžioji dalis regiono, kuriame yra Izumo. Lankėmės Miyajima, Hiroshima, Matsue ir daug kur kitur. Darbo dienomis laikas nuo laiko vykdavo maisto vakarėliai. Žinoma, išbandėme ir karaokė.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Tikriausiai daugiausiai problemų kilo su pervažiavimu nuo Osakos iki Izumo. Osakos stotis yra didžiulė ir aptarnauja kelis autobusų vežėjus. Taigi, truputį užtrukau, kol suradau į Izumo vežantį autobusą. Nelabai padėjo ir tai, kad niekas nekalba anglų kalba.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Važiuojant į Japoniją turi būti nusiteikęs visiškai kitai kultūrai. Nesidrovėk, nesivaržyk ir šypsokis. Svarbiausia atsipalaiduok. Plius japonams labai patinka, kai bent kažką moki japoniškai pasakyti.