Čilė – LiMSA

Čilė

Mindaugas
Profesiniai mainai
Santjagas, 2016 m. liepa
Hospital Clínico de la Universidad de Chile

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Miestas yra tarp Andų kalnų, kur pažiūrėsi visur matai kalnus – tai ir buvo gražiausia miesto dalis. Santjagas yra didžiulis miestas, todėl jį visą apžiūrėti tikrai nėra paprasta. Mieste labai daug kontrastų – yra turtuolių ir vargšų rajonai, daugybė dangoraižių, tačiau šalia stovi ir seni, daugiau nei 100 metų pastatai, daug benamių šunų. Labiausiai sužavėjo ir nustebino kraštovaizdis, supantis miestą, bei žmonių draugiškumas ir šiltumas – visi nuolat džiaugiasi gyvenimu. Mes gyvenome miesto centre, todėl po praktikos eidavome į barą/kavinę atsigerti arbatos. Miesto centras niekada nemiega, todėl ten yra puikios galimybės gerai praleisti laiką. Siūlyčiau apsilankyti senamiestyje, nueiti į miesto turą, aplankyti garsiausius barus bei būtinai nukeliauti į Atakamos dykumą. Mieste yra gerai išvystyta metro sistema, su kuria galima pasiekti bet kurį miesto tašką. Kainos Santjage yra šiek tiek didesnės nei Vilniuje.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau bendrosios chirurgijos skyriuje, kasdien ten praleisdavau apie 6 valandas, nors galėjau bet kada išeiti arba išvis neiti. Didžiąją dalį laiko stebėjau, tačiau kartais operacijų metu man leisdavo ir asistuoti. Taip pat galėjau dalyvauti ne tik bendrosios chirurgijos operacijose, bet ir kitose, todėl pamačiau tiek standartinių operacijų, tiek sudėtingesnių (pvz.: kepenų transplantacija, CABG). Turėjau man priskirtą gydytoją, kuris gerai kalbėjo anglų kalba, stengėsi viską paaiškinti, atsakyti į visus klausimus bei suteikė galimybę stebėti įvairias operacijas. Praktika buvo labai naudinga, nes gavau galimybę ne tik stebėti procedūras, kurių dar nebuvau matęs, bet ir pats prisidėti savomis rankomis.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau pas mane priėmusios studentės močiutės sesę (skamba sudėtingai). Mūsų buvo ±25 žmonių. Visi gyvenom šeimose, išskirstyti po visas miesto dalis, bet gyvenau kartu su kitu lietuviu skirtinguose kambariuose. Vonios kambarį/virtuvę dalinomės su buto šeimininke ir kitais dviem jos nuomininkais. Sąlygos panašios kaip lietuviškuose bendrabučiuose, tik ten nebuvo šildymo. Atstumas iki ligoninės nebuvo mažas, bet eidavome pėsčiomis (apie 30-45min).
Įspūdžiai apie maitinimą:
Gaudavau pusryčius, kuriuos pirkdavo mane priėmusi studentė.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo vidutiniškai organizuota, buvo daug betvarkės, nemažai veiklų susiorganizavome patys. Už visą veiklą reikėjo mokėti patiems. Apžiūrėjome įžymiausias sostinės vietas, vieną garsiausių vyninių, gavome progą paslidinėti kalnuose, taip pat keliavome į du miestus prie Ramiojo vandenyno (sakoma, ten geriausias naktinis gyvenimas), patys susiorganizavome kelionę į Atakamos dykumą, kurią tikrai vertėtų aplankyti.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau lėktuvu, kelionė kainavo ±1200 eurų. Mūsų niekas nepasitiko, todėl patys turėjom susirasti būdą nukeliauti nuo oro uosto iki savo gyvenamosios vietos. Iš oro uosto geriausia keliauti autobusu, taksi ten gana brangus.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Liepa yra ten šalčiausias mėnuo, todėl siūlau pasiimti šiltesnių rūbų. Jie centrinio šildymo neturi, todėl tiek lauke, tiek kambariuose temperatūra būna panaši, o jei keliausit į dykumą, ten jau reiks žieminių rūbų, nes rytais ir naktimis temperatūra krisdavo iki -10 ir žemiau. Odinė striukė nėra pats geriausias sprendimas. Brangiausius daiktus taip pat geriau laikyti vidinėse kišenėse, nes tikimybė būti apvogtam yra nemaža. Labai gerai yra mokėti ispanų kalbą, nes kalbančių angliškai nėra daug.

 

Mažvydas
Profesiniai mainai
Santjagas, 2016 m. liepa
Hospital Clinico Universidad de Chile

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Važiuodamas į Čilę maniau, jog ten tuo metu bus žiema, todėl pasiėmiau keletą šiltesnių rūbų, bet kadangi ten žiemos panašios į mūsų rudenius, savo apranga rūpinausi gan atsainiai. Bėda ta, kad nors ir dieną temperatūra Santjage užkildavo iki 15-20 laipsnių, naktį ji nukrisdavo iki vos keletos laipsnių šilumos. Na ir dar vienas dalykas, kurio aš neįvertinau, yra tai, jog ten žmonės neturi centrinio šildymo, ir geriausiu atveju šildosi nešiojamais šildytuvais. Kadangi man nepasisekė ir savo kambaryje šildytuvo negavau, šio mėnesio naktys man netikėtai tapo labai šaltos ;D Pats Santjagas, kaip miestas, manęs nesužavėjo, nors ir jame buvo keletas vietų, vertų apžiūrėjimo. Daug labiau patiko kelionės prie vandenyno ir į Atakamos dykumą, mane turbūt labiausiai mainų metu ir sužavėjo kelionių metu pamatyta gamta. Kainos sostinėje Santjage šiek tiek didesnės nei Lietuvoje, kituose miestuose jos panašios į mūsų šalies kainas. Ir maistas, ir transportas nėra pigūs, nėra jokių mėnesinių bilietų ir nuolaidas gauna tik Čilės studentai. Tačiau naudojantis metro gana patogiai galima nusigauti iš vienos vietos į kitą. Na, o jei grįšit naktį ir metro nebevažiuos, vietiniai rekomendavo Uber’į, ir kiek teko juo naudotis, nenusivyliau.
Įspūdžiai apie praktiką:
Praktiką atlikau Kardiologijos skyriuje. Dažniausiai užtrukdavau nuo 8 iki 13-14val., bet viskas priklausė nuo mano iniciatyvos. Ir tą galima pasakyti ne tik apie darbo valandas, bet ir apie visą praktiką. Jokio kuruojančio gydytojo neturėjau, taigi teko tiesiog eiti ir klausinėti. Tačiau kadangi visi gydytojai, rezidentai ir studentai buvo draugiški ir paslaugūs, patekau visur, kur norėjau. Dėl ispanų kalbos žinių trūkumo su pacientais pernelyg daug laiko nepraleidau, bet gavau galimybę stebėti angiografijas, kardiostimuliatorių keitimo operacijas, širdies echoskopijos tyrimus. Kiekvieną kartą gydytojai stengdavosi papasakoti ir paaiškinti kas yra daroma, ir dauguma jų neblogai kalbėjo angliškai. Na, o kai praleidau šiek tiek daugiau laiko echoskopijų kabinete, man buvo leista ir pačiam pabandyti patyrinėti vieną ar kitą pacientą. Taigi praktika buvo tikrai naudinga. Kiek žinau iš kitų studentų, beveik visi turėję profesinius mainus gana daug pamatė ir išmoko. Galbūt labiausiai pasisekė studentui iš Serbijos, nes jam reabilitacijos ligoninėje net buvo sudėtas tvarkaraštis, tad netgi neprireikė pačiam ieškoti, ką čia nuveikus.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Čilėje studentai gyvena arba šeimoje, arba su čiliečiais studentais. Man teko pirmasis variantas, tačiau gyvenau ne su studente, kuri man surado nakvynę, o pas jos močiutės seserį ;D Taigi ji nekalbėjo angliškai, o aš sunkiai kalbėjau ispaniškai. Bet tai didelių problemų nesukėlė. Didžiausia bėda buvo tai, kad namas, kuriame gyvenau, buvo senas, jame buvo daug drėgmės, taigi temperatūra jame būdavo dar žemesnė nei lauke. Kaip supratau, daugelis kitų studentų gyveno su šeimomis prabangiame rajone, tad jiems tokių problemų nekilo. Kita vertus, namas, kuriame aš gyvenau, buvo pačiame centre, tad, pasibaigus kokiam nors mainų studentų pasisėdėjimui, visada grįždavau namo per mažiau nei 5 minutes. Iki ligoninės taip pat buvo netoli – maždaug pusvalandis kelio pėsčiomis. Kadangi tai buvo ir pigiau, ir greičiau nei važiuoti viešuoju transportu, rinkausi šį kelionės būdą.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Maitinimą gavau vieną kartą per parą ir tai buvo tiesiog įvairūs maisto produktai pusryčiams, kuriuos mano host person (studentė, suradusi nakvynę) nupirkdavo iš anksto: batonas, kumpis, sūris, daržovės, jogurtas ir pan. Taigi pietus ir vakarienę valgydavau namie arba mieste. Kai kurie studentai, kurie gyveno su šeimomis, gaudavo maitinimą ir du kartus per parą.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Socialinė programa buvo mokama. Ji buvo organizuojama kiekvieną savaitgalį, kartais net darbo dienomis ir veiklos buvo įvairios – miesto turas, garsaus vietinio baro lankymas, kelionė į kalnus slidinėti, kelionė prie vandenyno ir t.t. Vienintelė problema buvo tai, jog dažnai Čilės studentai būdavo prastai organizuoti. Pavyzdžiui, vieną savaitgalį buvo suorganizuota kelionė į vieno poeto namus/muziejų ant jūros kranto, tačiau kadangi bilietų rezervacija nebuvo padaryta, studentai į muziejų nepateko. Laimei, aš šioje kelionėje nedalyvavau. Na, o kelionė į miestą prie vandenyno man labai patiko, nes ją organizavęs čilietis yra dirbęs gidu, taigi tą kartą viskas buvo puikiai suorganizuota.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Lėktuvo bilietus pirkau tik likus porai mėnesių iki mainų pradžios, nes tik tuomet buvo patvirtinta, kokiame mieste gavau praktiką, taigi jie kainavo apie 1200 eurų. Jei būčiau pirkęs anksčiau, manau, būčiau sutaupęs apie 200 eurų, bet čiliečiai lyg tyčia laukė iki deadline’o, kad patvirtintų, jog tikrai ten važiuoju. Atvykusio manęs niekas nepasitiko ir iš oro uosto į miestą nusigavau pats, bet mano host person iš anksto sudėliojo maršrutą, kuriuo turėčiau keliauti.
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Kuo geriau mokėsit ispanų kalbą, tuo naudingesnė bus praktika ligoninėj ir tuo lengviau susigaudysit mieste, taigi jei tik yra ūpo, tikrai verta pasimokyti. Nors ligoninėje gydytojai ir šneka angliškai, bet kitur susikalbėti bus sunku. O pakalbėti tikrai turėsit su kuo, nes čiliečiai tikrai draugiški žmonės

Mykolas
Profesiniai mainai
Santiago, 2015 m. rugpjūtis
Hospital Clinico Universidad de Chile

Įspūdžiai apie šalį ir miestą:
Čilė yra labai įvairialypė šalis, besidriekianti per pusę žemyno. Joje gali pamatyti tiek kalnynus, ežerus, vandenyną, tiek Čilės pietuose plytinčią Patagoniją. Ne tik gamtos skirtumai, bet ir žmonės čia labai įvairūs – Čilės šiaurėje jie turi daug indėniškų bruožų, tuo tarpu pietuose gyvenantys žmonės mažai tesiskiria nuo europiečių dėl kadaise čia buvusių vokiečių kolonijų. Čilės sostinė Santiago yra didelis, daugiau nei 6 milijonus talpinantis miestas. Man gražiausias miesto akcentas – šalia esantys Andų kalnai, kurie suteikia nepaprasto šarmo miestui. Siantiago gana gerai išvystyta susisiekimo sistema – veikia ir platus metro tinklas, ir kursuoja nesuskaičiuojama daugybė autobusų maršrutų. Tačiau viskas gana brangu. Deja, bet jeigu ir pasigaminsi tarptautinį studento pažymėjimą (ISIC), jis neduos jokios naudos – nuolaidas gauna TIK Čilėje besimokinantys studentai. Tad paprasčiausia kelionė metro tau kainuos apie 1 eurą, o „nuolatinių“ bilietų sistemos jie neturi.
Įspūdžiai apie praktiką:
Atlikau praktiką Santiago universitetinės ligoninės traumatologijos skyriuje. Personalas labai draugiškas, norintis tau padėti ir paaiškinti, bet… jie labai noriai viską aiškina ispanų kalba. Todėl stipriai rekomenduoju keliauti į Čilę mokant ispanų – ne pradmenis, bet turint tvirtą kalbos pamatą, žinant ir medicinos terminiją ispaniškai. Kitaip teks daug laiko praleisti nieko neveikiant, su kišeniniu žodynėliu rankoje. 🙂 Bet, nepaisant mano silpnų ispanų kalbos žinių, pamačiau tikrai daug: turėjau progą stebėti įvairias operacijas (kelio artroskopijos, artroplastikos, totalinę klubo sąnario protezavimo operaciją, blauzdikaulio fiksavimo intrameduline vinimi, priekinio kryžminio raiščio pritvirtinimo ir dar daug kitų), o kas geriausia – porą kartų ne tik leido stebėti, bet ir asistuoti. Tad turėjau progą praktiškai pritaikyti taisyklingo chirurginio rankų plovimo taisykles ir kitus sterilumo pagrindus. Taip pat dalyvavau poliklinikos darbe – kartu su gydytojais traumatologais, kurie specializuojasi skirtingose srityse, priimdavome pacientus, gydytojai mokė mane objektyvaus paciento ištyrimo būdų ir pan. Rytais tekdavo keltis anksti – prieš 6 valandą ryto, nes traumatologijos skyriaus vadovas, kuris mane kuravo, prašė kas rytą ateiti 7:30 į kasdienes penkiaminutes ir rytinę pacientų vizitaciją. O paleisdavo vėlokai – apie 15, 16 val.
Įspūdžiai apie apgyvendinimą ir kitas buities smulkmenas:
Gyvenau su trimis studentėmis iš Čilės jų nuomojamame bute. Turėjau atskirą kamabrį ir dušą, tad tikrai neturiu kuo skųstis. Virtuvė, svetainė buvo bendro naudojimo. Pagal sutartį turėjau gyventi su vietine šeima, kad būčiau labiau integruotas į kasdienį gyvenimą, bet, deja, jų neužteko. 🙂 Nuo vietos, kurioje gyvenau, iki ligoninės kelionė trukdavo lygiai 1 val.
Įspūdžiai apie maitinimą:
Deja, bet maitinimo ligoninė nesuteikė. Pagal sutartį kiekvienas mainų studentas turėjo gyventi su vietine šeima, kuri turėjo maitinti 1 kartą per dieną. Tačiau man ir dar keliems studentams tokių šeimų nebeužteko, tad buvome apgyvendinti su vietiniais medicinos studentais, kurie tau jokio maisto neruošia :D. Ką pasigamindavau, nusipirkdavau, tą ir valgydavau. O kompensacijų už tai irgi negavau.
Įspūdžiai apie socialinę programą:
Noriu pabrėžti, kad Čilė yra Pietų pusrutulyje. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad viskas pas juos yra atvirkščiai. Mūsų vasara yra jų žiema, todėl ryte būdavo maždaug 5-7 laispnių temperatūra, dieną sušildavo iki 15-17 laispnių šilumos. Dienos trumpos, temdavo apie 18 val. vakaro. Tad jų žiema (liepa, rugpjūtis) yra antro semestro vidurys studentams, todėl jie negalėjo mums skirti daug laiko. Neslėpsiu – man jų socialinė programa pasirodė apgailėtina (International food and drink party buvo atšauktas du kartus, o įvyko tik paskutiniąją praktikos savaitę), todėl daug kelionių organizavausi pats. Kartu su mainų komanda keliavome apžiūrėti miestą, ragavome vietinio vyno, kiti keliavo slidinėti. Aš dar nuvykau į Atakamos dykumą. Už viską mokėjome patys ir, kaip jau sakiau anksčiau, nuolaidų negavome, nors ir turėjome tarptautinius studento pažymėjimus.
Įspūdžiai apie kelionę iki vietos:
Keliavau lėktuvu. Kelionė truko apie 48 val., į vieną pusę keliaudamas pakeičiau 3 lėktuvus. Kaina priklauso nuo laiko, kada perki bilietus, ir ar keliauji dar kur nors prieš tai (aš prieš vykdamas į Čilę dar lankiausi Brazilijoje). Vietiniai studentai manęs nepasitiko oro uoste, teko pačiam nusigauti iki apgyvendinimo vietos. Bet viskas gerai – pavyko iš pirmo karto. 🙂
Viskas, kas netilpo, bet verta paminėti:
Tikrai rekomenduoju Čilę žmonėms, mylintiems Lotynų Ameriką, jų kultūrą. Šalis nereali, žmonės nerealūs, ispanų kalba užburia. 🙂 Susitaikykite su faktu, kad žmonės nieko nežinos apie Lietuvą, angliškas Lietuvos pavadinimas jiems irgi nieko nereiškia, tad patartina išmokti sakyti Lituania :D. Jeigu susidarėte įspūdį, kad man mainai nepatiko – tai netiesa (nepatiko tik organizacinė dalis). Visa kita buvo super ir tikrai norėčiau grįžti ten dar kartą!