Bioetika: kas tai ir kodėl turėtų rūpėti kiekvienam? – LiMSA

Bioetika: kas tai ir kodėl turėtų rūpėti kiekvienam?

Apie pagalbinio apvaisinimo problematiką, eutanaziją, genų inžineriją ir kitas su gyvybės mokslais bei vis ryškesne žmogaus intervencija į gamtą susijusias problemas yra girdėję bene visi. Šios temos iš kitų naujienų srauto išsiskiria savo jautrumu ir aktualumu, susidurdami su jomis esame linkę užimti tam tikrą poziciją, kuri dažniausiai būna pagrįsta individualiomis vertybėmis, suformuotomis kultūros, religijos ir asmeninių patirčių. Tačiau ką daryti tuomet, kai, ryškėjant vis radikalesnėms nuomonėms, būtinas vieningas sprendimas visuomenei svarbiais klausimais?
Sprendžiant su gamtos mokslais susijusias problemas, kompetentingu tarpininku viešoje diskusijoje tampa bioetikos mokslas.

Bioetika – disciplina, jungianti gyvybės mokslus su jų taikyme bei progrese kylančiais etiniais, filosofiniais, teisiniais, kultūriniais ir kitais klausimais. Tai – kiekvienam artimas, bet mažai visuomenei pažįstamas mokslas, apimantis daugybę kasdienybės elementų: mūsų lūkestį, jog gydytojui patikėta informacija išliks konfidenciali, kontracepciją, vaistų pramonę, genetiškai modifikuotus maisto produktus prekių lentynose ir daugelį kitų.
Bioetikos terminas yra daug jaunesnis už po juo slypinčias problemas, bet tuo pačiu, ne visada spėjantis pasivyti kasdienybę. Tai, ką šiandien laikytume šios disciplinos nagrinėjimų objektu, randame jau Hamurabio teisyne, sudarytame beveik pusantro tūkstančio metų anksčiau nei, ko gero, plačiausiai žinomas su bioetika susijęs tekstas – Hipokrato priesaika. Hamurabio kodeksas numatė skirtingą atlygį už tą patį gydomąjį veiksmą, priklausomai nuo paciento visuomeninės padėties – tuometę teisę šiandien interpretuotume kaip įtvirtinančią gyvybės nelygiavertiškumą. XXI amžiuje tokios nuostatos atrodytų tolimos, netoleruotinos ir neįsivaizduojamos. Tačiau analogijos nereikia ieškoti toli: XX amžiaus nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklose su žmonėmis vykdyti eksperimentai, sifilio tyrimai Taskigyje išnaudojant afroamerikiečius (Tuskeege syphilis experiment) bei kiti pavyzdžiai byloja apie tai, jog gyvybės lygiavertiškumo klausimas anaiptol nėra seniai pamirštas. Tik visai neseniai, praeitame amžiuje, minėtieji įvykiai paskatino visuomenės atstovus imtis teisinio pagarbos gyvybei ir jos lygybės pagrindų įtvirtinimo, o 8 – ajame dešimtmetyje buvo įtvirtintas ir bioetikos terminas, kuomet amerikiečių onkologas Van Rensselaer Potter aprašė šią discipliną kaip įrankį, būtiną žmonijos išlikimui. Šių laikų esminius bioetikos principus įtvirtina daugybė dokumentų, įskaitant Europos Tarybos, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų bioetikos kodeksus ir nacionalinius įstatymus, kurie sudaromi remiantis vietine kultūra bei tarptautine praktika.
Vis dėlto, net ir nestokojant skaudžių istorinių pavyzdžių bei daugybės po jų sekusių reglamentų, nuo esminių, gyvybę liečiančių, klausimų nebuvo pabėgta toli. Iš esmės visas šiandienines bioetikos problemas galima supaprastinti iki konflikto su kertiniu principu: didžiausia vertybė yra žmogus ir mokslas turi jam tarnauti. Tačiau, net ir pasiekus šią, atrodytų, universalią tiesą, vis dar lieka vietos diskusijoms. Kaip, remiantis šiuo principu, suderinti kiekvieno asmens teisę į gerovę, kartu neapribojant mokslinių tyrimų, galinčių atnešti neįkainojamos naudos tūkstančiams žmonių? Kaip pasielgti, kai dėl ribotų finansinių, žmogiškųjų ir fizinių resursų visiems žmonėms užtikrinti vienodų galimybių neįmanoma?

Kita bioetikos problemų dalis yra nulemta pačios disciplinos: šis mokslas neatsiejamas nuo vis sparčiau progresuojančios (bio)technologijų pažangos. Tai reiškia, jog bioetikams aktualus ne tik praeities ir dabarties problemų nagrinėjimas – kartu esama ir absoliučios būtinybės prognozuoti galimus ateities bioetinius konfliktus bei imtis visų įmanomų priemonių užkirsti jiems kelią.

Euforiją, 1953 m. atradus DNR molekulės struktūrą, šiandien keičia susirūpinimas gąsdinančiai didelėmis genetinių manipuliacijų galimybėmis: grįžtama prie utopinių idėjų apie amžiną gyvenimą, panacėją, naujai prabylama apie praeityje pasmerktą eugeniką. Negana to, mokslo istorija rodo, jog kartais revoliucingi išradimai gimsta visai netikėtai (to pavyzdžiai – penicilinas, Rentgeno spinduliai, elektrinis kardiostimuliatorius), kartu nepasiruošus su jų taikymu pasireiškiančiomis problemomis. Tampa akivaizdu, kad bioetikos uždavinys prognozuoti ir suvaldyti mokslo pažangą – be galo sudėtingas ir daugeliu atveju įmanomas tik teoriškai.

Į galimas ateities problemas nukreipta bioetikos veikla galima būtų laikyti moksliniams, medicininiams eksperimentams nustatomus apribojimus. „Informuoto sutikimo“ sąvoka (Niurnbergo kodeksas, 1947 m.), be kurios šiandien neįsivaizduojamas nei vienas legalus ir respektabilus tyrimas, į praktiką įdiegta tik praeito amžiaus viduryje. Tarptautinis susitarimas, jog medicininėms intervencijoms ir mokslinėms studijoms atlikti būtinas kiekvieno dalyvio sąmoningas ir apsvarstytas sutikimas, buvo pirmas žingsnis, siekiant įtvirtinti mokslo tarnystės žmogui principą. Laikui bėgant, eksperimentams keliami reikalavimai buvo pildomi ir įtvirtinta jų įgyvendinimo patikros sistema. Tačiau net ir šių apribojimų įvedimas, neabejotinai būtinas ir laikomas vienu esminių bioetikos laimėjimų bei nuolatinio tobulinimo objektu, negali būti vertinamas vienareikšmiškai: kokiais būdais įsitikinti, jog žmogus duoda sutikimą pilnai suvokdamas savo sprendimą? Ar apribojimai nestabdo mokslo progreso?

Bioetika su vis naujais klausimais susiduria ne tik dėl mokslo, bet ir dėl visuomenės pažangos, o kartu ir šių dviejų veiksnių sąveikos. Nemažai šiandien nagrinėjamų dilemų turi ilgą istoriją, tačiau kaip problemos jos yra identifikuojamos tik dabar. Geras pavyzdys – feminizmo atgimimo kontekste išryškėję abortų, prenatalinės diagnostikos, moterų genitalijų žalojimo ir kt. bioetiniai klausimai. Matoma akivaizdi tendencija kvestionuoti ir keisti ilgametes medicinines praktikas: atsižvelgiama ne tik į jų objektyvią naudą, bet ir į etinį aspektą. Tai iliustruoja diskusijos dėl interseksualių naujagimių (hermafroditų) lyties pa(si)rinkimo teisės, berniukų apipjaustymo ne medicininiais tikslais apribojimo ir kt.

Taip pat nemažai šiuolaikinės medicinos problemų kyla todėl, kad su sveikatos priežiūra susijusių sąvokų spektras nevaldomai plečiasi kartu su didėjančiomis gamtos mokslų galimybėmis. „Išgydymas“, „gyvenimo kokybės palaikymas“, „gyvybės palaikymas“ – tik kelios sąvokos, į kurias galima suskirstyti šiandieninės medicinos tikslus, tačiau po kiekviena iš jų slypi savita problematika. Negana to, negalime būti užtikrinti, jog ateityje šių terminų diapazono nepapildys dar viena revoliucinga sąvoka, kaip atsitiko praeito amžiaus viduryje, pradėjus taikyti dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą: ši inovacija reiškė, jog žmogaus gyvybę galima palaikyti net konstatavus jo pailgųjų smegenų mirtį. Taip gimė vienas skaudžiausių šių dienų bioetikos klausimų: ar artimiesiems turi būti palikta teisė reikalauti paciento gyvybės dirbtinio palaikymo.

Nagrinėjant šį ir daugelį kitų pavyzdžių peršasi mintis, jog žmogus, nusprendęs nugalėti gamtą, tapo savo paties išmonės įkaitu. Tačiau šio reiškinio nereikėtų interpretuoti kaip kvietimo naikinti laboratorijų įrangą XIX amžiaus stiliumi: šiandien matoma mokslo pažanga tėra (kol kas) aukščiausia žmogiško proto galimybių išraiška, etapas nuolatiniame kelyje siekiamos tobulybės link. Šiame troškime nėra nieko antgamtiško ir nenatūralaus, nes egzistuojame tik jo dėka: evoliucija mums yra beveik 4 milijardus metų aprėpiantis pavyzdys, kuriame pažanga neįmanoma be aukos.
Aptariamos problematikos apimtis ir svarba gąsdinanti, o kartu ir kiek demotyvuojanti: dažnas pilietis, neturintis mokslinio intereso ar tiesiogiai neatstovaujantis tam tikrų pažiūrų (religinių, filosofinių ir kt.), jaučiasi neturintis balso bioetikos diskusijoje. Vis dėlto, visuomenė neturėtų pamiršti demokratijos teikiamų įrankių, kuriais privalome naudotis siekdami pakreipti neišvengiamą bioetikos vystymąsi mums priimtina kryptimi. Kitaip tariant, negalime pamiršti, kad sprendimo nepriėmimas taip pat yra sprendimas – būtent todėl turime jausti atsakomybę už savo indėlį ieškant harmonijos tarp „bios“ ir „ethos“. Bioetikos klausimai dažnai mus užklumpa netikėtai, neretai – nelaimėję, todėl šis mokslas turėtų būti aktualus kiekvienam iš mūsų, nes išlikdami pasyvūs stebėtojai rizikuojame savo pačių gerove.